Užaugti regione
Teko neseniai būti gimtadienyje. Manau, visi esame buvę tokioje kompanijoje, kur 80 proc. žmonių net nepažįsti, o jie vienas kitą pažįsta nuo vaikystės, ir važiuodamas sveikinti sukaktuvininką nežinai, ko tikėtis. Ar sutarsi? Ar būsi priimtas į jų ratą, o gal reikės mindžiukuoti kažkur kampe?
Nerimas nuslopsta, kai po pirmojo „sveiki“, o gal „labas“ tau draugiškai paspaudžia ranką. Bet net ne paspaudimo stiprumas svarbu, o tai, kokia tarme ištartas pasisveikinimas. O ištartas gi ta, su kuria žmogus užaugo. Net jeigu jau kelerius metus esi sostinės gyventojas, savo kalbos šaknų nepaslėpsi. Mums, žemaičiams, neįprasta girdėti dzūkuojančius, aukštaičiuojančius, o jie pirmosiomis susitikimo akimirkomis sako, kad žemaičių kalba labai kieta ir nesuprantama. Tokiose situacijose suveikia artumas ir mus, užaugusius Lietuvos provincijoje, siejanti bendra patirtis. Juk mažame mieste, kaime, kur nėra troleibusų ūsų, slegiančio gausmo dieną ir naktį, niūriai skubančių minių, užaugęs žmogus yra atviresnis, nuoširdesnis ir šiltesnis. Ir nesvarbu, jog kažkuris jau dirba banke, kitas – valstybinėse institucijose, o kažkas dar tik savo gyvenimo kelio paieškose. Tiesa, kartais veikiami provincijos sindromo labai norime užsivilkti kokį megztinį su šūkiu: „Esame vilniečiai“ (tiktų bet kokio didelio miesto pavadinimas) ir taip bandyti pavaizduoti kažką, kuo iš tiesų nesame. Lyg pakeitę išorę „de facto“ tampame geresni už likusius.
Ką reiškia augti miestelyje, kaime? Nežinia kodėl, bet formuojasi jausmas, kad esi mažesnis, bet tuo pačiu auga ir kitas jausmas, skatinantis siekti asmenybės aukštumų. Tik vėliau suvoki, kad ne miesto dydis lemia tavo aukštumas. Kuo anksčiau tai suprantame, tuo greičiau persergame provincializmo liga.
Ironiškai atsimenu ir save mokykloje. Gal visose paskutinėse gimnazinėse klasėse: „Vaivorykštės“ gimnazija, mūsų lietuvių kalbos mokytojos ir auklėtojos 301 kabinetas ir pamokos, kai „skaičiavau varnas“, žiūrėdamas į Pušų gatvės pilkus daugiabučius. Tuomet svajojau, kad kai išvažiuosiu studijuoti į sostinę, ten tai jau bus kažkas nepaprasta, bus kažkas taip įdomu, kad net kvapą užims. Taip, Vilniuje buvo permainų, ir buvo išgirsta daug neįtikėtinų dalykų profesorių paskaitose, kai ketverius metus per langą žiūrėjau į Gedimino pilį, o dabar dirbdamas žiūriu tiesiai į Operos ir baleto teatrą. Tačiau norisi tobulėti, kad galėčiau žiūrėti ne į sienas, o į panoramą. Jaučiuosi tam subrendęs, nes jau stiprią įgijau jauseną, iš kur atėjau, kas esu, kur mano šaknys ir kur mano namai. Jau nebėra nepatogu draugų kompanijoje prisipažinti, ne, ne vilnietis, esu gargždiškis.
Visada buvo įdomu, ką reiškia užaugti kitur. Ką reiškia užaugti Vilniuje? Ir būti toje aplinkoje, kur, atrodo, viskas yra taip sukoncentruota – menas, kultūra, verslas ir kt., kad tik semkis tas gėrybes ir ugdyk save. Ką reiškia gyventi ir augti Nidoje? Kur vienos gražiausių Lietuvos gamtos vietovių, o namai apsupti alsuojančia jūra ir mariomis? Ir tik dabar, patyręs Vilniuje „elito“ žmonių tuštybę, arčiau esančių politikų veidmainiškumą, dalies vilniečių snobizmą, galiu pasakyti, kad ten, kur užaugome mes, provincijos vaikai, nebuvo prasčiau nei kokiame didmiestyje. Ir mūsų popamokinė veikla buvo įvairi, ir patys įsimintinų renginių sukūrėme, ir su gamta artimesnį ryšį turėjome. Patyrime mažiau sumaišties, daugiau nesavanaudiškos žmonių, kuriems visgi dar svarbus yra garbės žodis, bendrystės. Mes augome aplinkoje, kurioje buvo įprasta žemaičiuoti ar aukštaičiuoti – be jokių įpareigojimų tėvų namuose buvo saugoma tautos savastis. Gal dėl to mes, vaikai iš regionų, ir užaugome šiltesni žmonės, savo jėgomis siekiantys matyti plačiau ir kilti aukščiau? Kalbu nebūtinai apie mūsų kartą. Kalbu apie visas. Kas mums, provincijoje pamatines vertybes susimūrijusiems, atrodo natūralu, tas dažnai rajono gyvenimo realijų nemačiusiam sostinės žmogui būna didelė nuostaba. Karčiai nusišypsau, kad tokios nuostabos neretai būna kupini su Vilniumi susitapatinę politikai, siekiantys arba jau net išrinkti atstovauti provincijai, kurios nei myli, nei nesupranta.
Vytautas BUTKUS
Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas
