Veiviržėnų ekstremalai: išbandymų trasa tik prasideda
Palydint mokslo metus grupė ištvermingiausių mūsų gimnazijos 5–11 klasių moksleivių ankstų gegužės rytą pėsčiomis išėjo į „nežinią“ – ekstremalų žygį po Veiviržėnų seniūniją. Juk dažnam „ekstremalus“ vaizduotėje asocijuojasi su sunkumais, naujais potyriais, savęs patikrinimu ir drąsa. Jau pirmosios žygio minutės akivaizdžiai parodė, jog mokiniai buvo teisūs.
Per tėkmę – nešte
Žygio vadas ir siela – buvęs gimnazijos moksleivis, dabar karo policijos eilinis, Klaipėdos universiteto kūno kultūros ir sporto pedagogikos studentas Audrius Auzocalitas. Jis (vien jo apranga vertė susitelkti) puikiai buvo numatęs maršrutą, dar prieš išvyką instruktavo visus, kaip elgtis ir ko tikėtis žygyje. Jo klausydamiesi visi pritilome, nes ne vienam kilo mintis, ar pusiaukelėje „nenusirašysime“, ar neapvilsime savęs, mokytojų, Audriaus, tėvų pasitikėjimo.
Tik palikus Veiviržėnų miestelį, pirmasis išbandymas – šturmuoti srauniąją Veiviržą. Dalis „ekstremalų“ stabtelėjome, žvilgsniu ieškodami gamtos padovanoto liepto ar perėjos. Ne, ne patogumų ieškoti buvo numatęs Audrius! Devintokė Aistė, mokytoja Alva pirmosios parodė pavyzdį – juk vandens tik iki kelių, tad ar čia verta mąstyti – kliūtis buvo įveikta. Aštuntokas Rokas, šeimoje įgijęs džentelmeniškumo pradmenis, dalį mergaičių ir net mokytojų pasisiūlė nešte pernešti per tėkmę, ką ir padarė.
Sodyba, verta romano
Spartus vado žingsnis vertė neatsilikti, nes debesuotas dangus būtų menkas pagalbininkas pasiklydus ar atsilikus nuo grupės, juk mes ne magelanai ar kolumbai ir žvaigždės vargu ar padėtų. Kai po kojomis pajutome žliaugsint vandenį, ne vienas griebėmės lazdos, tačiau jos visgi neprireikė. Audrius žinojo, ką daro – turime pajausti ir tokį „malonumą“, kad ir trumpalaikį. Po valandos kitos miško palaukėje, Veiviržos ir Šalpės santakoje, mus pasitiko ypač pavyzdingai prižiūrima ir puoselėjama sodyba (apie jos grožį galima romaną parašyti). Stabtelėjome joje trumpam poilsiui. Ir kai mokytoja Alma priminė, jog tai Toliušių sodyba, man prieš akis šmėstelėjo buvusio auklėtinio Juozo Toliušio mama. Ji mėgstanti poeziją, pati valdanti plunksną. Sodyba – tai jos bei sūnaus Juozo šeimos grožio supratimo įkūnijimas! Tai viena iš tų mamų, kuriai rūpėjo vaikų mokymosi rezultatai, galimybės, kuri, kaip ir jos atžalos, buvo suaugusi su vaikų mokykla. Prisiminimai… Gera, kai jie suvirpina širdį, sušildo jausmus.
Laikas nelaukė, tad paėjėję kilometrą kitą nuovirtų turtingu mišku, kirtome žieminių rapsų lauką, žirnių pasėlį, išsigandusių žvarbos miežių plotus. Ir aš pagalvojau: gaila, kad lietuviškų linų, jų žydrio nematyti, kad dar rugiagėlės („vasilkos“ – taip tremtiniai savo dainose vadino jas) mėlynai nesišypso – ar neprarasime dalies grožio, spalvų reginio? Ne, to neatsitiko, nes lauko ir pievų gėlės tarsi kompensavo. Tad rūpestingai žygio metu surinkta jų puokštė, kaip padėka vadui Audriui, neprarado savo vertės ir grožio.
Darbas padės nugalėti
Kelionės pabaigoje greta ėjome dviese – vyriausias ir jauniausias iškylautojai. Ir kai paklausiau penktoko Almanto, ar nepavargo, jo gyvos akys ir tvirtas žingsnis buvo atsakymas į mano paklausimą. Šaunuolis tu, Almantai, kaip ir tavo klasiokas Stasys, kaip ir vyresnėlės Gabija su Sigita, kaip ir Aistės sesuo Samanta, Kęstutis ir kiti „ekstremalai“. Negaliu pamiršti Roko brolio Luko poelgio – kai lenkdamas grupę vienas berniukas netyčia įžengė į vasarojaus želmenis, Lukas perspėjo, jog mindžioti pasėlio nevalia, pats tuo metu atsargiai ieškojo, kur dėti koją, kad po to širdis ir sąžinė liktų ramios. Tu, Lukai, likai dar vienu tos dienos didvyriu!
Netrukus mokiniams vasaros metas, atostogos… Esu tikras, kad ne vienas žygio dalyvis susimąstys ir plačiau – ar tik ne pats gyvenimas yra ekstremalių išbandymų trasa? Gal to dar nejaučia būdami tėvų glėbyje? Tad nemoralizuodamas cituoju savo buvusio auklėtojo, šviesaus atminimo fizikos mokytojo L. Bilevičiaus žodžius: „Tik darbas jums padės nugalėti!“ Mano aprašomas žygis į „nežinią“ – kruopelytė to didžiojo darbo ir didžiuojuosi tuo, kad mokiniams tiesiausią kelią parodė mokytojai I. Januševičienė ir E. Norvilas kartu su Audriumi.
Adomas NEIMONTAS
I. JANUŠEVIČIENĖS nuotr.
