Venckų kaime – vilties simbolis
Venckų kaime šios bendruomenės puoselėjamoje viešojoje erdvėje vasaros pabaigoje iškilo ąžuolinis kryžius. Jis primins čia gyvenusius ir dabar laimę kuriančius gyventojus. Tai kaimo istorijos atminimo įamžinimas. Šiam statiniui buvo gautas oficialus leidimas, pinigų paaukojo venckiškiai.
Venckų žmonės senokai prašneko, jog kaimo atminimui reikia pastatyti kryžių. „Nežinome tikslios jo įkūrimo datos, bet jau skaičiuojama apie 400 metų. Daug kartų čia kūrė savo gyvenimus, puoselėjo kaimą, – kalbėjo Venckų filialo bibliotekininkė, seniūnaitė Aušra Demenienė. – Jautri mūsų kaimo istorija: vietinių gyventojų nelikę. Pokariu čia apsigyveno atsikėlėliai iš įvairių regionų, savitų požiūrių, skirtingų nuomonių.“
Venckų bendruomenės tarybai pasitarus, nuspręsta apklausti gyventojus, ar reikia kryžiaus. Iš 58 šeimų tik keturios pasisakė prieš. A. Demenienė prisipažino, kad ją sujaudino devintą dešimtmetį baigianti senolė, paraginusi kuo greičiau statyti kryžių, kad ji dar suspėtų pasėdėti prie jo. Nusprendė jį statyti bendruomenės puoselėjamoje viešojoje erdvėje, kur įrengta krepšinio aikštelė, taip pat vaikų žaidimams skirta vieta. Dėl šio simbolio buvo kalbėtasi su įvairių tikėjimų kunigais, kurie patikino, kad kryžius visose religijose yra vilties simbolis ir čia statyti dera.
Projektui įgyvendinti būtinas vadovas – rūpesčių našta užgriuvo A. Demenienę ir bendruomenės pirmininką Augenių Demenį. Pirmiausia reikėjo rasti šešių metrų ąžuolą – teko apsilankyti daugelyje medžio apdirbimo įmonių. „Visi norėjo, kad taupiau, pigiau, bet gražiai padaryti – juk kryžius – kaimo žmonių atminimui. Venckų gyventojai dosniai aukojo – ir gyvenantys kaime, ir išvykę į užsienį, suprasdami, jog ši žemė jiems sava. Aukotojų pavardės surašytos ant nerūdijančio plieno lentelės, jiems įteikti atvirukai su padėkomis, – dėstė seniūnaitė. – Skaitėme knygas, vartėme fotografijų albumus, Kaimynų dieną apsilankėme Kryžių kalne – visur rinkome informaciją, koks turėtų būti kryžius, primenantis mūsų kaimo istoriją. Pakvietėme meistrą – auksarankį Gintautą iš Telšių, kuris gerbia savo amato tradicijas.“
Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos buvo gautas leidimas bendruomenės puoselėjamoje viešojoje erdvėje statyti kryžių. Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kanauninkas Viktoras Ačas iš Lenkijos parvežė rūpintojėlį ant kryžiaus.
Venckų kaimo moterys ir vyrai sutvarkė aplinką, kur pastatė kryžių. Labai stebėjosi žmonės, kad po to praūžęs viesulas nuvertė seną trapų gluosnį, kuris stebuklingai neužkliudė nei ūkinio pastato, nei vaikų žaidimų namelio. Venckiškiai šypsojosi: tikriausiai kryžius apsaugojo.
Daug dirbo kaimo žmonės, kol šis vilties simbolis čia atsirado. Daug kartų padėjo ūkininkas Gintautas Prišmontas – nuo ąžuolo parvežimo iki suolų atvežimo ir pastatymo. Beje, meistras šiuos pagamino iš ąžuolo likučių. Prieš pašventinant venckiškės iš ąžuolo lapų nupynė keliolikos metrų vainiką, kuriuo Šarūnas Bekker papuošė kryžių.
Kryžiaus atsiradimas Venckų kaime – istorinis įvykis, prie kurio prisidėjo daug žmonių. Bendruomenė ta proga surengė šventę, kurioje kryžių pašventino ne tik Priekulės katalikų parapijos klebonas kan. V. Ačas, bet ir liuteronų evangelikų – Neilas Čijunskas.
Virginija LAPIENĖ
Venckų bendruomenės archyvo nuotr.
