Vienodų mokinių era baigėsi – laikas priimti įvairovę

Gargždų „Minijos“ progimnazijoje pradinių klasių mokytoja penktus metus dirbanti Roma LITVINAITĖ pastebi, kad, nepaisant skambių kalbų apie įtraukųjį ugdymą, Lietuvos visuomenėje vis dar vyrauja toks elgesio modelis: jei kažkas nepatinka, kelia problemų, užuot sprendus, ieškant tinkamų būdų ar metodų, norima atsiriboti. Roma įsitikinusi, kad mokytojui labai svarbu gebėti dirbti su skirtingais mokiniais, pritaikyti jiems tinkamus mokymosi modelius, personalizuoti užduotis pagal kiekvieno ypatumus – tokia yra mūsų ateities mokykla.
Patirtis – ir privačiame sektoriuje
– Roma, papasakokite, kas Jus paskatino rinktis mokytojos kelią?
– Labiausiai mane žavi mokytojo darbo misija – auginti jaunąją kartą, diegti jiems vertybes, tokias kaip tolerancija, empatija, pagarba ir pilietiškumas. Baigusi pedagogikos studijas turėjau viziją, kaip švietimas gali keistis, kaip įtraukti daugiau naujovių.
– Kokia Jūsų darbo patirtis?
– Pamenu, ėjau teirautis dėl darbo pas tuometį Gargždų „Minijos“ progimnazijos direktorių Antaną Jaciką – vietų nebuvo. Dešimtmetį dirbau Gargždų krašto muziejuje, kur šalia pagrindinių savo pareigų vedžiau ekskursijas, edukacijas mokiniams. Sukūriau edukaciją apie Gargždų miesto herbą, kuri iki šiol gyvuoja. Vėliau atsirado galimybė dirbti Karalienės Mortos mokyklos padalinyje Klaipėdoje. Atėjau dirbti po pertraukos, tačiau per tuos metus, kaip juokauju, gal kokius du universitetus baigiau. Šioje mokykloje buvo labai daug profesinio tobulinimosi, naujovių, daug žinių perduodavo vadovė Austėja Landsbergienė. Tačiau kai išėjau į sūnaus vaiko priežiūros atostogas, skyrius Klaipėdoje buvo uždarytas. Teko ieškotis darbo, o „Minijai“ kaip tik tuo metu jau trūko dviejų pradinių klasių mokytojų, dalyvavau konkurse ir buvau priimta.
Svarbu atrasti balansą
– Gargždų „Minijos“ progimnazija yra pati didžiausia rajone. Jūsų klasėje mokosi 23 ugdytiniai. Kas sunkiausia?
– Mokytojo kelias šiandieniniame švietimo pokyčių kontekste yra sudėtingas. Vienas iš esminių sunkumų, kad klasėse mokinių gebėjimai, asmenybiniai ir mokymosi ypatumai yra labai įvairūs. Reikia atliepti visus jų poreikius. Taip pat ateina karta, kuri aktyviai naudojasi informacinėmis technologijomis, tai jų gyvenimo dalis. Mokiniai skaitmeniniame pasaulyje įgyja nemažai žinių ir įsivaizdavimų apie pasaulį. Mums reikia juos priimti su tais jų ypatumais, pomėgiais. Pateikti užduotis taip, kad jos būtų kuo artimesnės mokinių gyvenimo kontekstui, susijusios su jų domėjimosi sritimis, tokiomis kaip kompiuteriniai žaidimai. Žinoma, ir rasti naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis balansą. Mokyti atsakingo skaitmeninio ir medijų raštingumo.
– Garsiai skelbta, kad nuo 2024-ųjų metų specialiųjų poreikių vaikams turi atsiverti visos šalies mokyklos, kad įtraukusis ugdymas bus realus. Kaip manote, ar pavyko įgyvendinti šį užmojį?
– Pati šiuo metu studijuoju magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete įtraukųjį ugdymą ir socioedukacines industrijas. Kiek žinau iš mane mokančių profesorių, dėstytojų, Seimo grupėse vis dar diskutuojama, ar mokykla gali pasiūlyti šeimai kitą neva geriau pasiruošusią mokyklą, t. y. pasirinkti nepriimti mokinių su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Jei kalbėsime apie įtraukųjį ugdymą, tai jam pasiruošti beveik neįmanoma, nes niekada nežinosi, koks ateis mokinys, su kokiais sunkumais ar diagnozėmis. Kiekvienas vien autizmo spektre esantis vaikas yra skirtingas. Įtraukusis ugdymas yra nuolatinis procesas. Svarbu nuosekliai kelti mokytojų ir pagalbos specialistų kvalifikaciją, stiprinti įtraukiajam ugdymui svarbias kompetencijas ir vertybes. Mokyklos turėtų siekti susikurti specialiųjų pagalbos priemonių rinkinį. Taip pat svarbu, kad koncentruojamasi būtų ne tik į mokinius, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, bet ir į visus kitus. Stengtis suprasti kiekvieno jų neurologinius ypatumus: vienam mokiniui lengviau įsiminti parašytą informaciją, kitam – nufotografuotą ir pan. Anksčiau tarsi buvo stengiamasi visus mokinius suvienodinti, ugdyti visus pagal tas pačias metodikas, o dabar reikėtų eiti personalizavimo, mokinio pažinimo keliu.
Reikia vertybinio virsmo
– Ar lietuviai jau išmoko priimti skirtybes, o ne bėgti, kovoti su jomis?
– Kai pradėjau dirbti Karalienės Mortos mokykloje, mano darbas buvo būtent įtraukioje klasėje, mokėsi mokinys, turintis įvairiapusį raidos sutrikimą. Per šį mokinį teko susipažinti su išeivijos lietuve VšĮ „ISAD Lietuva“ steigėja Jura Tender iš Australijos, kuri buvo atvykusi į mokyklą, stebėjo mano pamokas ir konsultavo, perteikė užsienio patirtį šioje srityje. Kai pradėjau dirbti „Minijoje“, mano klasėje taip pat buvo vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, ir ne vienas. Tikrai galiu pasakyti, kad tai buvo nemenkas iššūkis. Šiandien džiaugiuosi, kad visi mokiniai liko komandoje ir sėkmingai perėjo į penktąją klasę.
Žinoma, tarp tėvų vis dar gajus toks požiūris, jei kažkas netinkamai elgiasi, mokinys yra kitoks, tai dalis tėvų norėtų inicijuoti parašų rinkimą, kviesti Vaiko gerovės komisiją ir daryti viską, kad to vaiko klasėje neliktų. Jei lygintume su Skandinavija, ten visiškai kitoks suvokimas. Jei atsiranda problemų dėl kažkurio mokinio, tai mokyklos ir tėvų bendruomenė vienijasi ir daro viską, kad to vaiko įtrauktis būtų sėkminga. Stengiasi, kad tas mokinys sėkmingai taptų klasės, mokyklos bendruomenės dalimi. Mums dar labai stipriai reikia augti ir keistis. Beje, vaikų, patiriančių sunkumų ar turinčių specialiųjų poreikių, tėvai, kurie yra lemiama įtraukiojo ugdymo grandis, taip pat vis dar labai išsigandę, jaučiasi nepriimti – čia labai reikalinga pagalba. Svarbu, kad kurtųsi tėvų, turinčių sutrikusios raidos vaikų, palaikymo grupės, kad būtų galimybė jiems bendrauti ir bendradarbiauti tarpusavyje. Tai vis dar skaudi ir aštri problema. Turi įvykti vertybinis virsmas.
Mokosi iš profesionalų
– Pati labai aktyviai domitės darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais sritimi. Studijos Kaune nėra atsitiktinės?
– Tikrai taip. Prieš tai baigiau daug pavienių seminarų, mokymų šia tema. Vieną dieną nusprendžiau, kad reikia sistemingo žinių gilinimo. Man reikėjo ir bendruomenės, kurią čia sutikau. Džiaugiuosi, kad galiu mokytis iš savo sričių profesionalų. Studijos labai plečia požiūrį. Kai kuriais atvejais dirbant ir su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais reikia labai nedaug kažką pakoreguoti, kad mokinys įsitrauktų į mokymosi procesą. Galbūt užtektų pasiūlyti ausines, apsaugančias nuo triukšmo, pagalbines skaitymo priemones, leisti pasirinkti, kaip atsiskaityti išmoktą temą (žodžiu ar raštu), pasinaudoti informacinėmis technologijomis, skaitmeninėmis priemonėmis ar pan. Universitete studijuodama neuropsichologiją įgijau žinių, kaip mokyti atsižvelgiant į vaikų smegenų veiklos ypatumus. Išsamiai gilinuosi į Universaliojo dizaino mokymuisi (UDM) prieigos principus, bandau juos diegti savo klasėje.
Agnė ADOMAITĖ
Autorės nuotr.