Viešbutyje-muziejuje – įdomus sargo pasakojimas
Neilgose kelionėse mėgstame atidžiau pasidairyti ten, kur net neplanavome. Iš pradžių iš Klaipėdos į Liepoją, o paskui iš Liepojos link Jūrmalos pasukome anksti. Nusprendėme, kad rytinės kavos norėsime Kuldygoje. Iki jos apie 80 kilometrų.
Kas nesate Kuldygoje buvę, vien šios Latvijos Venecijos pakaktų porai dienų. Čia laikas sustojęs gal kokiame 18 a. Kaip sakė vienas puikus rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas – čia viskas truputį per daug istoriška ir per gražiai sutvarkyta, kad būtų tikra.
Taigi per Kuldygą važiuosime į Sabilę, Kandavą ir Tukumą. Visi jie Kuršo hercogystės miestai, įkurti maždaug tuo pat metu, kaip ir Klaipėda (Mėmelis) – 1253 m. Kai Kryžiuočių ordinas dėl to susitarė su Kuršo arkivyskupu.
Aišku, to laiko pilių ar mūrinių bažnyčių nerasime, bet mums rūpi, kas bėgant metams išliko, gyvena toliau, kas pakito. Kas tas Kuršas.
Tik išvažiavus iš Liepojos – ruda Kultūros paveldo kelio nuoroda į dvarą (muiža). Šito objekto neplanavom. Pravažiavau, grįžau. Vartai atidaryti, prie ūkinio pastato kalbasi du diedukai, degina šakas. Paklausiau, ar galim apžiūrėti dvarą. Na, iš lauko, be abejo. O, sako, gerai, aš jau ruošiausi išeiti, dar spėjot mane pagaut, tuoj išjungsiu signalizaciją – atidaro duris, ant kurių užrašas „remonts“. Štakeldanga, 1279 m. Vietovė paminėta 1253 m. Dabar čia – medžiotojų viešbutis. Pinigingiems svečiams. Tarp jų buvo ir Latvijos Prezidentas Guntis Ulmanis.
Mūsų palydovas Algirdas (Olgierd), jo tėvas buvo Nepriklausomos Latvijos pasienio pareigūnas, dalyvavo kare Kuršo katile, liko gyvas. Algirdas yra šio viešbučio-muziejaus ūkvedys, gidas, sargas, vadybininkas. Jam 87 metai. Kai čia, Kuršo katile, buvo apsupta Vokietijos Kuršo armijų grupė, Algirdui buvo gal septyneri. Jis viską prisimena iki smulkmenų. Suaugusiesiems už 14 km einanti fronto linija, skraidantys ir šaudantys lėktuvai, zenitiniai pabūklai, dvare įsikūręs vokiečių armijos štabas yra karas. Vaikėzams – nuotykis. Jų kaime buvo gal aštuoni, berniukai buvo vokiečių karininkų akys ir ausys. Gal kaime pasirodė koks nepažįstamas, gal matė ką praeinant ar pravažiuojant… Šokoladų, saldainių buvo (Algirdas parodo kiek) iki kaklo. Čia buvo ir į nelaisvę paimtų raudonarmiečių, vaikščiojo po dvarą laisvai. Kai 1945 metų gegužę daug kas suprato, kad karo pabaiga, artėja raudonieji „išvaduotojai“, rusų armijos kareivukai išsigando, kad RA vadai juos suradę sušaudys arba išsiųs į lagerius už tėvynės išdavimą. O ko pasidavei – turėjai mirti! Tai vokiečiai su raudonarmiečiais pasikeitė vietomis, atidavė jiems savo ginklus ir primokė sakyti, kad tai neva jie, rusai, paėmė į nelaisvę vokiečius.
Gegužės 8 d. išvakarėse štabe visi vokiečiai šventė karo pabaigą, buvo daug šnapso, muzikos ir džiaugsmo – Hitler kaput. Algirdas sako visa tai matęs, bet kai atėjo ryte pažiūrėti, gal ką galės pasiimti nuo stalo – vokiečių neberado. Kas juos paėmė iš štabo girtutėlius, kas sudaužė visą radijo aparatūrą, iš ginklų išėmė spynas – nežino iki šiol. Jam tai mįslė. Motina jį, vienturtį sūnų, pasiguldžiusi ant kelių lupo tol, kol šis pasakė, kur suslėpė iš vokiečių pasiimtus šovinius, ginklus ir kitą karo turtą. Špičbukas vaikas nežinojo, kad už tai rusai galėjo visus ištremti į Sibirą.
Algirdas daug metų dirbo žvejybiniame laivyne, atleistas kaip nepatikimas, jam nebuvo išduodamos vizos, nes jo laivo kapitonas norėjo į Švediją nuplukdyti laivą su visa įgula. Gal Algirdas sako tik dalį tiesos. Bet akys dega – neabejoju, kad būtų plaukęs ir bėgęs nuo driskių valdžios.
O kaip galima istoriją susieti su šiandiena – tai jau kita istorija. Ją galima įžvelgti ir nuotraukose, ir prierašuose po jomis.
Česlovas BURBA
Autoriaus nuotr.
