Vilhivkoje per okupaciją iš 2 tūkst. gyventojų liko vos keliolika

Specialiai iš Vilhivkos Charkovo srityje Ukrainoje

Viktorija Jaščenko maldavo lietuvių padėti suremontuoti vasarinę lauko virtuvę, kad žiemą joje nesušaltų.

Ukrainos kariuomenė per rugsėjo pradžioje prasidėjusį puolimą atsikovojo beveik visą Charkovo regioną, o iš okupacijos išvadavo apie 0,5 tūkst. gyvenviečių.

Perskaitęs, kad vienas labiausiai nukentėjusių kaimų tame regione yra Vilhivka, esanti vos 30 km nuo Charkovo, nusprendžiau ten nuvažiuoti. Juolab kad prieš savaitę iš regiono centro į Vilhivką pradėjo kursuoti mikroautobusas.

Nuvykęs mėlynos spalvos metro linija iki galutinės stotelės „Industrinė“ atsistojau į mikroautobuso laukiančių žmonių eilę. Kadangi laukti reikėjo visą pusvalandį, paklausinėjau pakeleivių apie Vilhivką ir kas ten dėjosi per okupaciją.

„Jei norit sužinoti, kaip buvo baisu, užeikit į va aną barą ir užkalbinkit padavėją Natašą, ji gyvena Vilhivkai pavaldžiame Stepanki kaimelyje ir neteko sūnaus per bombardavimą“, – pasakė viena moteris. Internete pasitikrinęs sužinojau, kad Stepankuose prieš karą gyveno 150, o Vilhivkoje – 2 tūkst. žmonių.

Bare užkalbinau padavėją, kuri atrodė panaši į žmonių nupasakotą Natašą. „Taip, tai mano sūnus Dima žuvo, bet aš apie tai dar nesugebu nesijaudindama kalbėti, bijau, kad vėl apsiverksiu ir pro ašaras neįstengsiu aptarnauti klientų“, – pasakė Ketler pavarde prisistačiusi Nataša.

Tatjana Griško parodė nuotraukas, kaip atrodė jų vos prieš penkerius metus pastatytas namas iki subombardavimo.

Po kelių svarstymo minučių moteris vis dėlto sutiko trumpai šnektelti ir, už baro kampo užsirūkiusi cigaretę, pradėjo pasakoti: „Rusijos kariams įžengus kas dieną vyko įnirtingi susišaudymai su Ukrainos kariuomene. Buvome priversti gyventi rūsyje, o į tualetą išdrįsdavome bėgti tik aptilus griausmams. Tą dieną sužinojome, kad bus leista savanoriams atvežti maisto, todėl nuskubėjome į kaimelio centrą prie atvykusios mašinos. Einant staiga ausyse suspengė kurtinantis sprogimas, ir, pritūpusi už tvoros, ėmiau skambinti jaunėliui sūnui, kad bėgtų į slėptuvę, o sūnus ir sako – mama, skeveldra pataikė į Dimą, jis nebegyvas. Aš klykdama pašokau nuo žemės, ir, nepaisydama sprogimų, ten nubėgau: pamačiau, kad jo krūtinėje žiojėja skylė, ir nualpau.“

Moters skruostais riedėjo didžiulės ašaros, ir mano paduota servetėlė akimirksniu peršlapo. Nataša nieko nebeįstengė pasakoti, tačiau vėliau atsiuntė dvi nuotraukas: žvejoti mėgusio 32 metų sūnaus su pagauta lydeka ir dvejų našlaitėmis tapusių jo dukterų.

„Gerą kryptį pasirinkot, pamatysit baisių vaizdų“, – pasakė Rustamo vardu prisistatęs vairuotojas, kai atsisėdau šalia jo. „Mes iš Charkovo išvažiuojame plentu, kuris eina į Čuhujivo miestą, aplink kurį yra įsikūrusios karinės Ukrainos bazės. Plento dešinėje pusėje esančios gyvenvietės, vienoje  kurių ir aš su šeima gyvenu, liko okupantų neužimtos, o visi kaimai kairėje pusėje buvo užgrobti“, – trumpai drūtai nusakė Rustamas.

Vilhivkos mokyklos direktorė Svetlana Serikova aprodė sudegusį pastatą.

Vairuotojas džiaugėsi, kad jo kaimas nebuvo okupuotas, mat būtų tekę antrą kartą palikti namus ir bėgti. Šis Gruzijos pilietis iš gimto kaimo Abchazijoje gavo sprukti prieš trisdešimt metų, kai Rusijos kariuomenės padedami abchazai ėmė žudyti ir varyti gruzinus lauk.

Kadangi nuo Charkovo iki Rusijos sienos yra tik apie 40 km, į priemiesčio gyvenvietes okupantai įžengė jau pirmą karo dieną. Ukrainos kariuomenei pavyko Maskvos puolimą sustabdyti, o po mėnesio ji priešą sugebėjo nustumti kiek tolėliau.

Vilhivka buvo viena tų gyvenviečių, iš kurių okupantai buvo išvyti jau po mėnesio, o arčiau Rusijos esančios vietovės buvo išvaduotos tik po pusmečio. Okupacijos mėnuo Vilhivkai virto pragaru, nes mūšiai čia vyko be protrūkio, o per vasario šalčius žmonės liko be šildymo ir elektros.

„Rūsyje buvo taip šalta, kad mano penkiolikametei dukrai Angelinai ėmė tinti kojos – išsigandau, kad netektų amputuoti pirštų“, – pasakojo Viktorija Jaščenko. Nuo baisių šalčio pasekmių moterį su dukra ir mama išgelbėjo kaimynai, pakvietę miegoti jų rūsyje, kuriame buvo pasidarę malkomis kūrenamą krosnį.

Į šį kaimynų namą vėliau pataikė raketa, tačiau tuo momentu jame niekas nebegyveno, nes beveik visi miestelio gyventojai buvo pabėgę. „Aš irgi paskambinau broliui, kad atvyktų mus išvežti, nes mamai iš streso pradjėo šokinėti spaudimas, blogai su širdimi pasidarė“, – pasakė Viktorija, kuri  vos nežuvo pirmą karo dieną, kai, einant pagrindine gatve į parduotuvę, staiga į miestelį įsiveržė okupantai, o keliu ėmė važiuoti ilga tankų kolona. Moteris vos suspėjo nušokti į griovį, nes vienas tankų būtų ją pervažiavęs.

„Mačiau aš jų kareivius, labai jauni, dauguma – ne europietiškos išvaizdos“, – pasakojo moteris.

Pensininkas Vasilijus Vandenka buvo vienas iš dešimties žmonių, nepabėgusių iš kaimo per okupaciją.

Viktorija kovo 10 d. su dukra ir motina buvo išgabentos pas gimines į saugesnį kaimą, o kovo 27 d.  jų namą sugriovė ukrainiečių karių raketa, kadangi į namą buvo įsikraustę okupantai, iš minosvaidžio šaudę į Charkovą.

„Jei galit, paprašykit – gal kokia nors Lietuvos įmonė ar verslininkas pagelbėtų, nes namas per bombardavimą sudegė, ir su dukra, kuri serga lengva autizmo forma, esam priverstos glaustis vasarinėje lauko virtuvėje. Ši išmuštais langais, nešildoma, o lėšų remontui neturiu jokių, nes darbo čia nebėra“, – maldavo moteris.

Ukrainiečių raketa susprogdino ir trisdešimtmetės Tatjanos Griško namą, kuriame įsikūrę okupantai irgi iš kiemo šaudė į Charkovą. „Namą su vyru patys pasistatėme vos prieš penkerius metus, viskas čia buvo nauja, todėl namo labai gaila. Teks kurtis iš naujo, o lengva nebus, nes šalies valdžia vargu, ar sugebės visiems nukentėjusiesiems suteikti skubią ir reikiamą paramą“, – abejojo mergina.

Per mano apsilankymą Vilhivkoje čia buvo atvykę ir kelios inspektorių grupės iš Charkovo. Vieni inspektoriai surašinėjo gyventojų patirtus nuostolius, o kiti karu su inžinieriais matavo susprogdintą tiltą ir planavo jo atstatymo darbus.

Šį ir dar vieną tiltą Vilhivkoje susprogdino patys ukrainiečių kariai, taip siekę sustabdyti okupantų puolimą. „Ukrainiečių kariai neturėjo kitos išeities, privalėjo šaudyti į savo piliečių namus, nes okupantai juose slėpėsi ir iš kiemų leido raketas į mūsiškius“, – pasakė 76 metų Vasilijus Vandenka.

Šis vyriškis buvo vienas vos iš keliolikos Vilhivkos žmonių, kurie nepabėgo per okupaciją iš šios gyvenvietės ir sulaukė išvadavimo. „Mane vaikai norėjo išsivežti į Lenkiją ar Vokietiją, bet pasakiau – esu ligotas ir silpnas, jei bus lemta, tai mirsiu čia, o kaimyno paprašiau, kad žuvus mane palaidotų kieme po obelim“, – sakė V. Vandenka, kuris dėl skaudančių kojų neįstengė leistis slėptis į rūsį, tad per bombardavimus guldavosi į lovą, o sprogimams trumpam aprimus eidavo į gatvę apsižvalgyti. V. Vandenka matė, kaip išbadėję šunys gatvėje draskė gulinčius okupantų karių lavonus, regėjo, kaip iš slėptuvės gretimame name į ligoninę buvo išvežti du vyrai. Jie ir dar du asmenys buvo iš rūsio pakilę parūkyti, kai į kiemą atskrido iš lėktuvo paleista bomba. Šios skeveldra vienam vyriškiui pataikė į pėdą, o kitam į lyties organą. Pastarasis šešiasdešimtmetis gretimo kaimo gyventojas po paros ligoninėje mirė, o jo draugui buvo amputuota pėda.

„Žuvo ir viena mūsų septintokė Rita iš Stepankų kaimelio“, – liūdnai pasakė gatvėje sutikta vidurinės mokyklos direktorė Svetlana Serikova. Pedagogė papasakojo, kad mergaitė kartu su tėvais mašina bėgo iš čia, kai atskridusi bombos skeveldra perkirto paauglės galvą.

Vilhivkų mokykla kitąmet turėjo minėti pastatymo penkiasdešimtmetį, todėl karo išvakarėse buvo kapitaliai suremontuota ir perdažyta, tačiau, vaikams pasimokius vos kelis mėnesius, sudegė.

Labiausiai nukentėjo Ukrainos gatvėje esantys namai.

Okupantų kariai miegojo antrame mokyklos aukšte, o  pirmame buvo įrengę šaudmenų sandėlį, kuris po ukrainiečių šūvio sprogo, ir ji tapo netinkama atstatyti. Direktorė aprodė sudegusią aktų salę, klases – šiose ant grindų mėtėsi apdegę vadovėliai ir stalų, kėdžių liekanos.

Iš viso per okupaciją žuvo keliolika gyventojų, per mūšius žuvo čia ir keliolika ukrainiečių, per 60 okupantų karių. Okupantų talkininku tapo vienas buvęs direktorės auklėtinis, kuris agresoriams nurodė slaptus pravažiavimus po to, kai buvo susprogdinti tiltai. Kolaborantui pasprukti su rusų kariais kartu nepavyko, jis yra suimtas.

„Nejaukiai simboliška, kad per mūšius namai labiausiai nukentėjo Taikos, Jaunimo ir Ukrainos gatvėse, o pastarojoje beveik neliko nesugriautų pastatų“, – pasakė direktorė. Mokyklai išgelbėti pavyko tik penkiolika laptopų, kuriuos, prasidėjus karui, ūkvedys vienoje klasėje gudriai paslėpė ir okupantai jų nerado.

Eldoradas BUTRIMAS

Autoriaus nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių