Viliaus Gaigalaičio pėdsakai Priekulėje
Šiemet Mažąja kultūros sostine tapusioje Priekulėje begalė renginių. Šalia pramogų ir švenčių priekuliškiai prisimena asmenybes, turėjusias reikšmės šio krašto tautiškumo išsaugojimui ir puoselėjimui. Vienas tokių – Mažosios Lietuvos politinis ir kultūros veikėjas, laikraščių leidėjas, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto profesorius Vilius Gaigalaitis.
Minint Reformacijos 500-ąsias metines su šia neeiline asmenybe, manau, pravartu susipažinti visiems šio krašto gyventojams. Juolab kad kiekvienas pravažiuojantis Gargždus atkreipia dėmesį į užrašą miesto pakraštyje – Viliaus Gaigalaičio globos namai. O Priekulėje šalia evangelikų liuteronų bažnytėlės tebestovi namas (tiesa, gerokai pakitęs), kuriame kunigo šeima gyveno. Jo palaikai lietuvių bendrijos „Mažoji Lietuva“ rūpesčiu 1994 metais perkelti į Elniškės kapines iš Vokietijos.
Bendruomenės minėjime apie jo gyvenimą ir visuomeninę veiklą išsamų pranešimą yra parengusi priekuliškė rašytoja Edita Barauskienė. Ją ir prašau priminti įvykius, siejančius Klaipėdos kraštą su Viliumi Gaigalaičiu (1870–1945).
Kunigaudamas Priekulėje daugiau kaip dešimtmetį (1902–1918), Vilius Gaigalaitis ypač daug pasidarbavo ugdydamas jaunimą tautiška ir dorovine dvasia. Priekuliškiai mielai lankė pamaldas ir sakytojų susirinkimus, vasarą buvo švenčiamos pasiuntinystės šventės, kurių metu surinktos aukos buvo skiriamos misijų pasiuntiniams, vykstantiems į tolimus kraštus. Be choro, bažnyčia dar turėjo triūbininkų orkestrą. Gaigalaičio kunigavimo metais į konfirmantų pamokas ateidavo žymiai daugiau lietuvių vaikų, – pasakoja Edita. – Kunigas reikalavo, kad mergaitės į bažnyčią ateitų tautiškai apsirengusios, gražia lietuviška juosta persijuosusios.
Tuokart jau buvo prasidėjusi lietuvių ir vietinių vokiečių nesantaika. Ypač ji išryškėjo rinkimuose į bažnytinę tarybą. Kaip rodo faktai, kunigas Gaigalaitis, išdavęs lietuviškai parašytus konfirmacijos pažymėjimus, Priekulės dvarininko Šperberio buvo apskųstas konsistorijai. Dėl lietuvių kalba tikybos pamokų jam teko pyktis ir su Vanagų mokyklos mokytoju Stachu, kuris su mokiniais kalbėjosi tik vokiškai.
Dar daugiau. Priekulėje V. Gaigalaitis bandė steigti šventadieninę mokyklą lietuvių vaikams, ragino tėvus leisti vaikus į gimnazijas, mergaites – į diakonisių mokyklas. Rinko pašalpas moksleiviams, besimokantiems Klaipėdos gimnazijoje. Drauge su kunigu Endriulaičiu įsteigė „Moterų pagalbą“, kuri rūpinosi labdara ir rankdarbiais.
Kad parapijiečiai tautiškai nusiteikusiu Gaigalaičiu pasitikėjo, rodo jo išrinkimas į Prūsijos karalystės Seimą. Jame išbuvo tris kadencijas. Svarbiausi jo pasiūlymai tuometinei valdžiai: dėl tikybos pamokų motinos kalba įvedimo mokyklose ir lietuvių kalbos vartojimo viešuose susirinkimuose, parapijų aprūpinimo kunigais ir dėl Lietuvos pripažinimo nepriklausoma valstybe.
Gaigalaitis rūpinosi savo rinkėjais. Pavyzdžiui, jis užtarė Rokų kaimo žmonių peticiją dėl tikybos dėstymo lietuviškai. Kad jam rūpėjo socialiniai reikalai, rodo siūlymas per Atmatos upę pastatyti tiltą, imtis potvynių reguliavimo ir pagalbos nukentėjusiesiems, Juodkrantės miško išlaikymo, dėl žvejybos uosto prie Kintų, taip pat girtuoklystės naikinimo…
1904 m. V. Gaigalaitis su Lankupių laiškanešiu E. Šadagiu nutarė kas savaitę leisti laikraštį „Pagalba“, spausdinti jį Tilžėje, garsiojoje Jagomasto spaustuvėje. Išleidus 26 numerius leidinys pakeitė formą – spausdintas kaip knygelė. Kilus Pirmajam pasauliniam karui tos knygelės buvo siunčiamos sužeistiems kariams. Plačią socialinės paramos veiklą tuo laiku teikė Klaipėdoje įsteigta krikščioniška draugija „Sandora“, aplinkiniuose miesteliuose turėjusi ir jaunimo skyrius.
Tokia buvo Viliaus Gaigalaičio geradariškos socialinės pagalbos pradžia. Ji ėmė plėstis stiprėjant Lietuvos valstybei. 1926 m. pradėjo veikti prieglauda Plikiuose, kur buvo slaugoma 30 įnamių, iš kurių aštuoni vaikai. Po dvejų metų socialinės apsaugos reikmėms buvo perduotas Tauragės dvaras, o 1935 metais atidaryta prieglauda Laugaliuose. Čia glaudėsi šimtas žmonių, prieglauda išsilaikė iš savo ūkio. Teigiama, kad Gaigalaitis į šią prieglaudą investavo per 40 000 litų asmeninių lėšų.
1940 metais naciai ja naudojosi savo reikmėms. Po karo prieglaudos veikla atgaivinta. Senesnieji gargždiškiai mena ir prie jos veikusį pagalbinį ūkį, kuris aprūpindavo išlaikytinius maisto produktais.
Nuo 1941 metų kunigas prof. Vilius Gaigalaitis su žmona be pilietybės ir be jokių socialinių garantijų gyveno Vokietijoje, Bretteno mieste. Čia ir mirė.
Parengė Aldona VAREIKIENĖ
Autorės nuotr.
