Vilniuje praskriejusi 100-oji Dainų šventė tekės mūsų venomis ilgai
Pasididžiavimo tautine kultūra jausmais tebegyvena Klaipėdos rajono savivaldybėje dirbantys saviviveiklininkai
33 Klaipėdos rajono kolektyvai, iš viso 610 dainininkų, muzikantų, šokėjų, teatralų – tiek mūsų saviveiklininkų praėjusią savaitę dalyvavo jubiliejinėje Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“.
Jau tapo norma, kad rajono Savivaldybės atstovai – Tarybos nariai ar Administracijos atsakingi darbuotojai – dalyvauja įvairiuose šventiniuose renginiuose pagerbdami sporto varžybų nugalėtojus ar meno saviveiklos entuziastus. Tačiau sportininkams ir saviveiklininkams būna dar maloniau, kai tie patys valdžios atstovai kartu su jais varžosi kurioje nors sporto rungtyje, o galbūt traukia smagią daina, šoka liaudišką šokį.
Tuomet rajono žmonės turi galimybę juos pažinti ne kaip ,,funkcionierius“, o kaip savo mėgstamo laisvalaikio užsiėmimo kolegas. Savivaldybės darbuotojai, būdami ne lydintys asmenys, o tokie pat šokėjai, teatralai, dainininkai ar muzikantai, savo atostogų sąskaita dalyvavo ką tik nuskambėjusioje 100-mečio Dainų šventėje Vilniuje. ,,Bangos“ redakcija sumanė keletą jų pakalbinti, prašydama pasidalinti mintimis iš jubiliejinio renginio, prisiminti savo kelią į saviveiklą.
Įrodė kūrybiškumo stiprybę
Gintautas BAREIKIS, Priekulės meno ir kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Bengeliai“ muzikantas, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas:
– Į mėgėjų meno veiklą atėjau dar besimokydamas Molėtų 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kai dabartinio Molėtų kultūros centro buvęs direktorius Kęstutis Kuzmickas pakvietė į savo vadovaujamą kapelą. Nuo to laiko nenutrūkstamai, išskyrus tarnybą sovietinėje armijoje (1984–1986), dalyvavau ir tebedalyvauju įvairiuose muzikiniuose kolektyvuose ir kažkurį laiką Agluonėnų klojimo teatro veikloje. Pastaruoju laiku, kiek daugiau nei dešimtmetį, pagrindinis mano saviveiklos kolektyvas yra Priekulės meno ir kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Bengeliai“.
Neatsisakau pagalbos pagal galimybes ir kitiems kolektyvams, kai to reikia, tokiems kaip Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Minija“ kapela, Skuodo kultūros centro kapela „Bartuva“, Klaipėdos tautinių šokių kolektyvas „Vėtra“ ar jungtinės muzikantų pajėgos atstovauti Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose su Anykščių kultūros centro šokių kolektyvu „Gojus“.
Dalyvavimas saviveiklos kolektyvuose man yra svarbus tuo, kad užsiimdamas saviraiška galiu prasmingai leisti laiką, turėti platų draugų ratą, atstovauti miestui, miesteliui, kaimui, regionui ar Lietuvai jau minėtuose tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose. Taip drauge palaikome tautinio meno judėjimą, be kurio Dainų šventės gyvavimas nebūtų įmanomas. Dalyvaudami tarptautiniuose renginiuose ir pristatydami tautinio meno pavyzdžius kartu primename, kad esame daininga, muzikali, savo kultūrą puoselėjanti tauta.
Jubiliejinės šventės įspūdžiai patys geriausi, viršijantys lūkesčius, nubraukiantys abejones dėl to, jog nedidelis finansavimas atsiliepia kokybei. Visi Dainų šventės renginiai dar kartą parodė ir įrodė, kad jokios pandemijos, nepakankamas finansavimas, kartais netinkamas požiūris nestabdo kūrybingų asmenybių veiklos, puikių rezultatų.
Aiškus tapatybės suvokimas
Vytautas BUTKUS, Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Minija“ jaunimo grupės šokėjas, Klaipėdos rajono savivaldybės vicemeras:
– Dar būdamas Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos moksleivis baigiau Gargždų muzikos mokyklos choreografijos klasę, šokau Muzikos mokyklos vaikų ansamblyje „Sūkurėlis“. Mano pirmosios reiklios, o taip pat labai rūpestingos ir jautrios šokių mokytojos Birutė Oželienė, Aurelija Urbaitietė, Giedrė Malūnavičienė sugebėjo įtraukti į nepaprastą tautinio šokio pasaulį. Buvo gyvenimo tarpsnių, kai atitoldavau nuo šokio, kai atrodė, jog jau niekada nebešoksiu, bet, matyt, šokio pajauta buvo ir tebėra stipri. Tuo labiau, kad nuo 2005 m. dalyvavau Dainų šventėse ne tik kaip šokėjas, bet ir kaip žiūrovas, komandos palaikytojas, tad nejučiomis tapau Dainų švenčių fanas. Joms artėjant pradėdavo graužti kirminiukas: o gal vėl galėčiau šokti?
Į Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblį „Minija“ pirmą kartą atėjau dar 2009 metais ir šokau iki 2012 metų Moksleivių dainų šventės. Paskui prasidėjo studijos Vilniaus universitete, kasdienybę užgožė kiti reikalai, kiti pomėgiai, tačiau, kaip minėjau, Dainų švenčių vis tiek nepraleisdavau. Fotografuodavau, net rašydavau spaudai.
Po dešimties metų gyvenimo sostinėje grįžau į Gargždus, o po 12 metų grįžau ir į „Miniją“. Šaunus draugas Arnoldas, kuris nuo mudviejų draugystės laikų iki šiol tebešoka šiame kolektyve, man paskambino ir pakvietė vėl šokti, kartu ruoštis Šimtmečio dainų šventei. Abejojau, juk jie jau buvo pažengę į priekį, aš senokai nešokęs… Tačiau džiaugiuosi, kad apsisprendžiau: aktyvesnė fizinė veikla po darbo, manau, yra sveikintinas dalykas. Kitas aspektas – man tikrai patinka tautiniai šokiai ir labai gerai jaučiuosi juos šokdamas. Šokiai išlaisvina, padeda atsipalaiduoti ir pabėgti nuo kasdienių rūpesčių. Be to, teigiamai nuteikia gera atmosfera „Minijos“ kolektyve, labai atsidavusios mūsų kolektyvo vadovės Birutė Oželienė ir Donata Jurgelevičienė.
Ką galima pasakyti apie jubiliejinę Dainų šventę? Viskas atrodo kaip greitai prabėgęs nuostabus sapnas. Momentais ilgose, nuo ryto 8 val. iki vakaro 22 val., o paskutinėje iki 24 val., repeticijose tikrai buvo sunku. Neslėpsiu, kartais atrodydavo, kaip mes čia ištversim, ar padarysim, kaip reikalauja choreografai? Atrodė, misija neįmanoma. Tačiau pažiūrėdavom į vaikus, kurie taip pat nenuilsdami repetavo, atsirasdavo jėgų ir suvokimas, kad viskas bus gerai. Tų mažutėlių tikrai buvo gaila… Bet kai mūsiškiams mažiesiems šokėjams vieną vakarą paskelbė, kad bus diskoteka, tai visi jų patirti sunkumai pavirto į šypsenas. Oi kiek jiems energijos atsirado!
Viskam pasibaigus aplanko tokia tuštuma! Negi po tiek valandų repeticijų ir tiek darbo tai yra viskas? Atsisveikinam su visais šiais žmonėm, su kuriais kartu šokome? Daugiau nebereikės šokti šių šokių ir austi tokių neįtikėtinų formų stadione? Sunku nupasakoti emocijas tam, kuris niekada nėra buvęs Dainų šventėje. Gal šito nesuvokiantiems tai skambės labai jau patetiškai, bet sakau, ką aš išgyvenu, kas man svarbu: iš Dainų šventės išsivežu tautinio pasididžiavimo emociją ir aiškų jausmą, kad tokiais globaliais laikais mes visgi nepametame savo Tėvynės istorijos, savo tapatybės.
Džiaugiuosi garsinančiais kraštą
Laima TUČIENĖ, Agluonėnų klojimo teatro aktorė, Agluonėnų vokalinio ansamblio ,,Agluona“ dainininkė, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Agluonėnų seniūnijos seniūnė:
– Kartu su Agluonėnų klojimo teatro kolektyvu dalyvavau Dainų šventės Teatro dienoje jau trečią kartą. Labai džiaugiuosi, kad mano vadovaujamos seniūnijos kolektyvas, o su juo kartu ir aš, dalyvauja šventėje. Anksčiau Dainų šventėje yra dalyvavęs ir Agluonėnų folkloro ansamblis ,,Agluona“, bet man teko tik išlydėti jį į šventę.
Kaip atėjau į saviveiklą? Nuo pat vaikystės dalyvavimas įvairiose veiklose man buvo ne svetimas. Mokykloje ir šokau, ir dainavau, ir deklaravau, ir renginius vedžiau, ir sportavau. Žodžiu, mane siųsdavo ten, kur reikėjo, dariau, ką galėjau daryti.
Besimokydama Klaipėdos pedagoginėje mokykloje dalyvavau dainų ir šokių ansamblyje, institute – visuomeninė ir profsąjunginė veikla. Vėliau vaikai, darbas mokykloje, kur vėlgi įvairiausi renginiai, šventės ir visa kita. Beje, ir mano specialybė dviguba: mokytoja ir auklėjamojo darbo metodininkė.
Pradėjusi dirbti seniūne pamažu įsijungiau į folkloro ansamblio ,,Agluona“ veiklą, nuo 2009 metų – į klojimo teatro kolektyvą, kuriame ir šiandien tebedalyvauju. Dalyvauju ir vokalinio ansamblio ,,Agluona“ (buvusio folklorinio) veikloje. Taigi, ko gero, jau genuose ir mano charakteryje ar temperamente užfiksuota, kad turiu eiti, dalyvauti, nesėdėti vietoje. Nors kartais būna ir labai nelengva keturis savaitės vakarus po darbo atiduoti repeticijoms… Labai džiaugiuosi ir visada palaikau savo seniūnijos kolektyvus, džiaugiuosi žmonėmis, kurie, negailėdami savo laiko, dalyvauja saviveikloje, garsina mūsų kraštą.
O įspūdžiai iš Dainų šventės visada lieka tik patys geriausi ir gražiausi nepaisant nuovargio. Bendrystė, draugystė, susitikimai, šiluma, pasididžiavimas savo kraštu ir valstybe, vienybė ir dar daug daug viso kito gražaus ir gero…
Surišo mūsų širdis
Indrė SLIUŽINSKAITĖ, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė:
– Labai malonu vis dar kalbėti, dalintis ir gyventi praėjusia 100-mečio Dainų švente. Buvau Dainų šventės koordinacinės komandos dalis. Teko garbė gyvai atlikti koordinavimo darbus visą laikotarpį rengiantis Klaipėdos rajono dalyvavimui Dainų šventėje ir pačios Dainų šventės metu Vilniuje. Esu folklorą dainuojantis žmogus, tačiau dėl koordinacinio darbo įsipareigojimo kaip dalyvis koncertuoti renginiuose ir neplanavau, nes visko vienu metu nespėsi, o koordinacinio darbo Dainų šventės metu buvo gerokai daugiau nei buvo įmanoma įsivaizduoti. Tačiau buvau laiminga, kad galėjau visomis išgalėmis prisidėti, kad Klaipėdos rajono mėgėjų kolektyvų dalyvavimas šventėje, repeticijose, maitinimas, gyvenimas, bet kokios kylančios problemos būtų kaip įmanoma išspręstos, sukoordinuotos kuo greičiau ir geriau.
Koordinacinė komanda kiekvieną dieną buvome kartu su visais dalyvavusiais kolektyvais, matėme kiekvieno jų fizinę ištvermę, nuovargį, ir, nepaisant nieko, begalinę šilumą, pastangas ir šypsenas. Dainų šventė surišo mūsų širdis, emocijas, tautiškumo ir patriotiškumo atgimimą.
Žodžiais nenusakoma jausena, pasididžiavimas mūsų rajono kolektyvais, kiekvienu jų nariu, tais, kurie sukūrė neapsakomo didingumo renginį, padarė tai, kas meniniu pojūčiu atrodo neįmanoma.
Didžiulėmis emocijomis gyvename toliau, visa tai nurims įsisukus į laukusių kitų darbų sūkurį, bet ši Dainų šventė tekės mūsų venomis ilgai.
Kalbino Egidijus ŽIEDAS
„Bangos“ archyvo nuotr.
Vilniuje 100-mečio Dainų šventės renginiuose dalyvavo apie 37 000 saviveiklininkų iš visos Lietuvos.. Pasak organizatorių, tai rekordinis pastarųjų kelių dešimtmečių dalyvių skaičius.
Dainų šventėje taip pat koncertavo per 2 tūkst. pasaulio lietuvių iš 21 valstybės.
Nuo 1990-ųjų Lietuvai atkūrus Neprikalusomybę, Dainų šventė organizuojama kas ketverius metus liepos pradžioje.
2003 m. UNESCO paskelbė Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.
