Vis dar yra galimybių susigrąžinti pigesnę elektrą

Tam reikia politinės valios, o ar šiuo metu ji yra?

Pigi elektra yra valstybės konkurencingumo pagrindas. Pigi elektra reiškia daug pigesnes prekes, palankesnes sąlygas gamybos savikainai. Lietuvos piliečiams mažesnė elektros kaina reiškia mažesnę priklausomybę nuo energetikos, mažesnę pajamų dalį tenka skirti elektrai, sutaupytas lėšas galima išleisti kitiems poreikiams.
Pasirinko uoliausią būdą
Atsakymas, kodėl elektra dabar tokia brangi, yra tas, kad Lietuva nuėjo perdėm laisvos rinkos keliu, prekiaudama monopoline preke – elektra. Į kiekvieno gyventojo namus elektros laidai ateina iš vieno šaltinio. Niekas negali rinktis skirtingo tiekėjo per skirtingą infrastruktūrą, todėl elektros rinkoje tikrosios konkurencijos niekada nebus.
Lietuvoje buvo sureaguota pačiu uoliausiu būdu į europinį reikalavimą mažinti monopoliją energetikoje. Buvo pažodžiui laikomasi reikalavimo išskaidyti energijos gamybą, elektros perdavimą ir tiekimą, ir šias veiklas paskirstyti į atskirus ūkio vienetus. Taip ir buvo padaryta. Iš vientisos Lietuvos energijos sistemos gimė atskiros kompanijos: „Ignitis“, kuri užsiima gamyba, tiekimu ir sąskaitų išrašymu, „Litgrid“, kuri užsiima elektros energijos perdavimu, ir ESO, atsakinga už skirstymą.
Čia valdantieji galėjo ir sustoti, būtų likęs reguliuojamas elektros tiekimo modulis, kai reguliatorius, VERT (Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba) turi teisę kištis (ir iki šiol kišasi) į tam tikrų monopolinių paslaugų, kurias šios įmonės vykdo, teikimą. VERT nustato kainų ribas analizuodama įmonių veiklos ataskaitas, balansus, investicijas ir priima sprendimus, kokios maksimalios kainos gali būti. 
Nesistengia maksimaliai konkuruoti
Tačiau, kai kalbame apie kainas galutiniam vartotojui, Lietuva nuėjo toliau. Nusprendė, kad turi atsirasti nepriklausomi energijos tiekėjai, kurie „tarpusavyje konkuruodami“ tieks energiją galutiniams vartotojams. Mintis buvo tokia, kad atsiras daug energijos tiekėjų, jie bandys naudotis „Litgrid“ ir ESO tinklais, pirkdami elektrą biržoje, arba patys vystys savo elektros gamybą ir konkuruodami tarpusavyje tieks elektrą vartotojams. Galiausiai išėjo taip, kad tokių įmonių yra tik trys valstybinės: „Ignitis“ – lietuvių, „Elektrum“ – latvių ir „Enefit“ – estų. Trys Baltijos valstybinės įmonės konkuruoja šioje rinkoje ir tos konkurencijos pasekmes mes matome labai aiškiai: jų planai skiriasi, vaizdžiai tariant, cento ribose. 
Todėl akivaizdu, kad čia realios konkurencijos nėra. Reali konkurencija buvo prasidėjusi, kai į rinką bandė įžengti „Perlo energija“, „EGTO energija“ ir panašios kompanijos, kurių dabar jau nėra. Kilus skandalui, „Perlo energija“ veiklą sustabdė 2022 m. rugpjūčio 31 d., o „EGTO energija“ nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. tolesnį elektros energijos tiekimą perleido „Enefit“. Todėl šiuo metu Baltijos valstybinių energetikos įmonių konkurencija yra nepakankama. Galbūt net viena nuo kitos „nusižiūri“ planus ir nesistengia maksimaliai konkuruoti, nes tokia padėtis labai patogi.
Lupa pirkėjams kailį
Iki šios elektros energijos tiekimo sistemos įvedimo, kai buvo reguliuojama elektros energijos rinkos kaina, turėjome ilgą laikotarpį, kai biržoje elektros kilovatvalandė kainavo 4,5–5 centus. Tuo metu galutinė kaina vartotojui buvo 11–13 centų (su visomis reguliuojamomis dedamosiomis dalimis ir PVM). Kitaip tariant, buvo 6–8 centų skirtumas tarp biržos kainos ir kainos, kurią mokėjo galutinis vartotojas. Dabar, kai turime šitą kvazi arba, kitaip tariant, visiškai dirbtinę konkurencinę aplinką, biržoje elektros kaina svyruoja tarp 6–7 centų už kilovatvalandę, bet galutinė kaina vartotojui jau tapo ne 6–8 centais didesnė, bet 15 ir daugiau centų. Todėl galima daryti išvadą, kad „nepriklausomi elektros tiekėjai“ pasiima per didelę dalį kainos skirtumo, kurią naudoja savo reikmėms, o jų metiniai rezultatai – daugiamilijoniniai pelnai. Taip pat matau, kad šilumos sektoriuje, kuriame išliko reguliuojamas kainos nustatymas, šilumos kilovatvalandės kaina liko tarp 5–8 centų vartotojui, kur biokuras sudaro apie 1–1,5 cento už kilovatvalandę, o visa kita – gamyba, perdavimas, tiekimas, aptarnavimas. 
Paskutinis dalykas: atsakymas į klausimą, kodėl taip buvo padaryta, galbūt tas, kad į privačias rankas buvo parduota net 25 proc. „Ignitis“ akcijų. Kitaip tariant, dabar tie šimtai milijonų pelno, kurio dalis padalinama dividendais, tikėtina, pasodino privačius investuotojus ant amžinai pelningos verslo adatos. Elektros mums reikia ir reikės vis daugiau ir daugiau, todėl ir investuoti į šią rinką yra labai pelninga. 
Kodėl mes 2020-ųjų spalį viešai platinome „Ignitis grupės“ akcijas? Viešai teigta, kad buvo siekiama pritraukti investuotojus, buvo tikimasi labai didelių pinigų, kalbama apie 2 mlrd. eurų, tačiau realybė visiškai kitokia. Gavome tik apie 450 mln. eurų. Ar čia tikrai nėra tam tikros dalies neskaidrumo, juo labiau, kad viešojoje erdvėje nuolat girdime, kad mūsų energetikos ministras Dainius Kreivys yra tiesiogiai suinteresuotas, nes turi šių akcijų (tiesiogiai ar netiesiogiai). Apie tai ne kartą buvo rašoma žiniasklaidoje, tačiau šie klausimai iki šiol liko neatsakyti. Į juos negali atsakyti ir dabartinė konservatorių Vyriausybė.
Išeitis – vėl reguliuoti
Ar yra galimybė ką nors pakeisti? Žinoma! Pirmiausia reikia kelti klausimą dėl reguliuojamos kainos metodikos grąžinimo ir galbūt netgi reprivatizacijos arba, kitaip tariant, išpirkimo atgal tos privačios dalies, kad niekam nekiltų klausimų, kas daroma su Lietuvos energetika. 
Mano nuomone, Lietuvos energetika privalo būti Valstybės rankose. Privatus kapitalas, be abejo, gali dalyvauti energetikos sistemoje konkuruodamas biržoje kaip gamintojas. Bet sisteminiai, tiekimo dalykai turėtų būti Valstybės rankose, o kainos nustatymas – reguliuojamas. Tai tik politinės valios klausimas. Bet kadangi pas mus nėra tokios politinės valios, niekas ir nesikeičia. Šiuo metu aktualu yra tik uždirbti pinigus iš energetikos, o ne padaryti pigesnę elektrą žmonėms ir verslui.
Pažįstu verslininkų, kurie „Perlo energijos“ bankroto, karo Ukrainoje ir kylančių kainų psichozės kontekste pasirašė ilgametes sutartis po 30–40 ct už kilovatvalandę ir dabar permoka milijonus. Todėl verslas turi teisę būti nepatenkintas. Taip pat žinau verslų, kurie būtent dėl iškilusių elektros kainų buvo priversti nutraukti veiklą ir užsidaryti. 
Lygindamas dvi paralelines sistemas – elektros ir šilumos, kurios abi veikia panašiais principais, darau išvadą, kad elektros ūkis veikia ne taip gerai ir palankiai žmonėms ir verslui, kaip šilumos ūkis. Todėl siūlau ir kviečiu bent jau pradėti diskutuoti apie buvusio reguliuojamos kainos modelio grąžinimą elektros ūkyje.
Remigijus LAPINSKAS
Žaliosios politikos instituto vadovas, Pasaulio biomasės energetikos asociacijos valdybos narys