Vox populi, vox dei
Lotyniškas posakis „vox populi, vox dei“ išvertus reiškia „žmonių balsas – dievo balsas“ arba „žmonių tiesa – dievo tiesa“. Taip senovėje kūrėsi pirmieji demokratijos daigai, radosi supratimas, jog valdžia turi paisyti tautos interesų ir negalima elgtis prieš žmonių valią. Dabar, šiuo mūsų gyvenamuoju laiku, darnios tos valstybės, kuriose klausomasi žmonių balso, o valdančioji mažuma žiūri, kad daugumai taip pat būtų lengva ir patogu gyventi. Mūsuose pastaruoju metu kažkaip viskas susijaukė ir išsiderino. Ir visoje Lietuvoje, ir rajone taip pat.
Štai girdime, jog mūsų rajonas turtingas, šito neslepia ir tuos turtus administruojantys, ir politikai mėgsta pasididžiuoti. Viskas būtų gerai, tik kyla klausimas, kodėl taip smulkmeniškai bandoma taupyti. Paskutinis Savivaldybės posėdis turbūt nuvylė ne vieną stebėjusįjį, užsispirta panaikinti tris bibliotekas ir gana. Na, Kalotės biblioteka, kaip supratau, tai ir dabar neveikia, bet kuo užkliuvo Daukšaičiai? Ar dėl to, kad trys daugiau nei viena, ir tuomet peršamos naujovės atrodys solidžiau? Tie bibliobusai, komplektavimas, vežimas skamba gal ir įdomiai, bet, žinant žmogaus psichologiją, skaitančiųjų tikrai nepadaugės. Efektas greičiausiai bus priešingas. Kaip svarus argumentas tokiam sprendimui buvo pateiktas mažas skaitytojų skaičius ir tai, jog kurį laiką nesinaudota internetu. Bet kas čia stebėtina, leiskit žmonėms darbus baigti. Juk ruduo, darbymetis. Galbūt tie, kurie tik darželius po langais ravi, šito ir nesupranta.
Be to, ne visi žmonės gula ir keliasi sugniaužę telefoną ar įsmeigę akis į ekraną. Vyresnioji karta mieliau renkasi ramesnį laiko praleidimo būdą. Ir ne tai svarbiausia, kad knygos rečiau pasieks. Svarbiausia, jog dar labiau susitrauks žmonių bendrystė. Gyvename tokiu susvetimėjimo laiku, kad pakalbėti su žmogumi ne tik laiko, bet jau ir noro maža. O tie sutaupyti keli šimtai eurų tai jau labai gelbės rajoną? Galbūt aš ko nesuprantu ir pasilieku teisę klysti, bet juk žinome, kaip lengva sunaikinti ir kaip sunku sukurti. Tiek kartų spaudoje ir kitose sklaidos priemonėse džiaugtasi gražiais Daukšaičių bendruomenės darbais, sugebėjimu išmoningai švęsti šventes, puoselėti aplinką, bendrauti. Tiesiog reikia pamatyti šią mielą, jaukią gyvenvietę, kad suprastum, žmonės čia tikrai nenori gyventi bet kaip, tik stumdami dienas nuo bulviakasio iki sėjos. Todėl toks Savivaldybės nutarimas skamba lyg akibrokštas. Žinoma, gyvenimas nesustos, bet nusivylimo kartėlis išliks. Deja, ten gyvenančiųjų prašymo išgirsti nepanorėta.
Kaip negirdi ir endriejaviškių, nors šie jau net per kelias televizijos laidas pagarsino, kaip keistai mūsų rajone darbai vyksta – sugriauti sugriauna, o pastatyti niekaip nesugeba. Taip yra ir su sporto kompleksu Gargžduose. Žmonėms seniai aišku, kad jo vieta Dariaus ir Girėno gatvėje, bet valdantieji vis nesupranta, svarsto ir svarsto. Neramu, kad nebūtų kaip su tramvajumi Klaipėdoje. Žmonės iškart sakė, kad miestui tramvajaus nereikia, bet vis tiek buvo pasamdyta įmonė nuomonei tirti, užmokėti tūkstančiai, o išvada ta pati – nereikia. Apskritai su sporto kompleksais ir baseinais visoje Lietuvoje nekas. Net Vilniui ir Kaunui nepavyksta tinkamai pažadų išpildyti. Sostinėje dar naujas vajus prasidėjo, ten griauna senuosius paminklus ir stato tai, ką menu tikrai nepavadinsi. Žmonės ir nevadina, galvas kraipo, piktinasi, bet surūdijusių vamzdžių ir dėžių sumanytojai džiaugiasi lyg pasaulio stebuklą sukūrę.
Ar neprimena visa tai Anderseno pasakos apie naujus karaliaus drabužius. Vaikšto karalius nuogas, bet niekas nesiima pasakyti tiesos, nedrįsta, bijo. Tik mažas vaikas garsiai tokiu rūbu nusistebi ir tada visi tarsi praregi. Kai pas mus pasakoma, kad karalius nuogas, t. y. kad su sprendimu paskubėta, žmonių balsas neišgirstas, ar kas nors praregi? Kur ten – mes juk taupome. Tik nereikia pamiršti, jog dažniausiai šykštuolis moka dusyk.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
