Žemaičių kalbos diktantą Vėžaičiuose rašė ir aukštaitė

Devintus metus visi norintieji tiek Lietuvoje, tiek užsienyje buvo kviečiami praėjusį ketvirtadienį rašyti žemaičių kalbos diktantą. Tikslas – propaguoti žemaičių kalbą ir mokytis jos gramatikos. Kas norėjo, rašė namuose, o mūsų rajone keli žemaičių kalbos gerbėjai – Vėžaičių kultūros centre. Diktantas buvo diktuojamas Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje, o transliuojamas jos feisbuko paskyroje.
Vėžaičių kultūros centro direktorė, Klaipėdos rajono žemaičių draugijos pirmininkė Diana Ciparienė diktantą rašė ne pirmą kartą ir džiaugėsi, kad į kvietimą atsiliepė ir gargždiškiai. Įdomiausia, kad tarp žemaičių buvo ir aukštaitė Dalia Gečienė. Pasirodo, jog ji ir vyrą Algimantą, ir kolegę Vilmą Daukšienę paskatino rašyti žemaičių kalbos diktantą.
Dešimties sakinių tekstas „Baguota pana“ nė vieno rašiusiojo Vėžaičių kultūros centre neišgąsdino. Sakė pasikliovę ir nuojauta, ir taisyklėmis, o dėl klaidų nesijaudino: diktantas – savotiška pramoga, galimybė pabendrauti su tais, kuriems žemaičių kalba svarbi, prisiminti pamirštus žodžius, kuriuos vartojo tėvai ar seneliai.
„Esu kilusi nuo Plungės, bet mokiausi Gargžduose, kur nedaug kas tekalba žemaitiškai, ypač jaunimas. Man gimtoji tarmė yra svarbi ir graži, todėl sudariau įdomesnių žemaitiškų žodžių žodynėlį, o kai kuriuos esu išsiuvinėjusi ant maišiukų, taip norėdama sudominti aplinkinius“, – sakė diktantą rašiusi Monika Mikašauskytė.
Į Žemaitiją nuo Utenos atitekėjusiai D. Gečienei žemaičių kalba nebuvusi naujiena, nes studijų laikais turėjo kambario draugę nuo Telšių, tačiau žodžių reikšmių skirtumai tarmėse ir nustebindavo, ir prajuokindavo. „Pamenu, vyro mama už pilvo sau laiko ir sako, kaip grobus skauda. Galvoju, kas čia dabar. Juk aukštaičiai grobais (groblais) vadina šonkaulius. Dar man įdomu būdavo, kad Algio mama sakydavo ne tortas, o torta, ne morkos, slyvos, o morkai, slyvai“, – prisiminė D. Gečienė.
Kai parašius diktantą kalba pasisuko apie linksmus dalykus, kiekvienas ėmė traukti iš atminties įdomesnius žemaitiškus žodžius. Ar žinote, kas yra lioka, biguzynė, plėkynė? O kuo žemaitiški vėdarai skiriasi nuo aukštaitiškų? „Žemaičių vėdarai kraujiniai, aukštaičių – bulviniai. Kai manęs paklausė, kaip mes darome bulvinius vėdarus, žemaitei rimtai paaiškinau: reikia savaitę kiaulę šerti vien bulvėmis, tada paskersti, žarnas išversti tiesiai į skardą, o tada – į pečių“, – kvatojosi žodžio kišenėje neieškanti aukštaitė Dalia.
Kitąmet žemaičių kalbos diktantas bus rašomas dešimtą kartą, o šio, devintojo, rezultatai paaiškės netrukus. Vasario 21 d., minint Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, laureatai bus pakviesti į Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje vyksiantį renginį ir apdovanoti prizais.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.