Žodžių ir muzikos magija Jakuose – lyg gydantis tvarstis sielai
Kai pavasario ženklų dar nebuvo matyti, vieną žvarboką vakarą Jakų senosios mokyklos salėje kamerinio renginio „Žodžiai, skambantys tyloj“ dalyviai buvo pasitikti ypatingai šiltai. Karšta arbata sušildė kūną, o žvakių šviesoje žodžiai, susilieję su muzika, pakvietė kelionėn į save. Gargždų kultūros centro Jakų skyriaus renginių organizatorė Asta Vaičiulienė džiaugiasi, kad jos sumanymas, kurį įgyvendino savo tekstus ir eilėraščius skaičiusi renginių ir teatro režisierė Kristina Kazlauskaitė-Kažukauskienė ir muzikos kūrinius atlikę Ramūno Čaro vadovaujami muzikantai, sulaukė šilto bendruomenės palaikymo.
Pasiilgę tikrumo
Jakus nuo Klaipėdos su koncertų ir teatrų salėmis skiria tik keli kilometrai, tačiau bendruomenė diskusijose su Gargždų kultūros centro Jakų skyriaus renginių organizatore A. Vaičiuliene atskleidė, kokių renginių norėtų čia, kur gyvena. „Draugiška Jakų bendruomenė aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, o jos pirmininkas Kęstutis Dvarionas skatina naujas iniciatyvas, kurios suvienija žmones“, – džiaugėsi A. Vaičiulienė.
Po praėjusių metų rudenį Jakuose vykusio akustinės gitaros koncerto Astai kilo mintis organizuoti jaukių žodžių ir muzikos vakarą, kuris suburtų žmones bendram patyrimui. „Norėjosi ne tik muzikos, bet ir prasmingo, įtraukiančio turinio – kažko, kas jungtų žodį ir garsą į visumą. Taip ir kilo vakaro „Žodžiai, skambantys tyloj“ idėja“, – dėkodama visiems, kurie prisidėjo ir ją palaikė, sakė Jakų skyriaus renginių organizatorė. A. Vaičiulienės su kolega R. Čaru tinkamai parinkta muzika ir K. Kazlauskaitės-Kažukauskienės tekstai pakvietė klausytojus į prasmingą kelionę, kuriai reikalinga tyla.
Vakaro išskirtinumas – natūralumas. Gyvas garsas ir daugybė degančių vaško žvakių tamsių scenos užuolaidų fone sukūrė ypatingą atmosferą. Pirmieji atėję žiūrovai nustebo pamatę, kaip jaukiai gali atrodyti ta pati erdvė atsisukus nugara į tikrąją sceną.
„Buvo smagu matyti, kaip žmonės reaguoja – jų įsitraukimas ir geri žodžiai rodo, kad tokie vakarai turi prasmę ir yra reikalingi. Todėl ketinu organizuoti tokių renginių ciklą“, – sakė Gargždų kultūros centro Jakų skyriaus renginių organizatorė A. Vaičiulienė.
Kameriniai vakarai – tik viena iš idėjų. Kartu su bendruomene ir kultūros puoselėtojais planuojama vis daugiau prasmingų susitikimų. Gegužės mėnesį Jakuose bus galima pamatyti Gargždų kultūros centro Kvietinių skyriaus spektaklį „Gyvenimas – mokykla“. Vyks šokių vakaronės su Gargždų kultūros centro kolektyvais „Minija“ ir „Cyrulelis“, Joninės, tradicinė kasmetinė Jakų šventė „Čia gera sugrįžti“ ir kitos. Na, o rudenį jakiškiai vėl bus pakviesti į kamerinį renginį.
Kelionė į save
„Jūs privertėte širdį ne plakti, o virpėti“, – Jakuose po renginio „Žodžiai, skambantys tyloj“ susijaudinusi ištarė viena klausytoja, dėkodama atlikėjams ir organizatoriams už žodžių ir muzikos dermę.
„Sužinojusi renginio pavadinimą, tekstus parašiau per vieną dieną, bet kai atsisėdu rašyti, niekada nežinau, kas tai bus. Tai kaip kelionė“, – šypsojosi daugybės renginių, spektaklių režisierė, scenarijų autorė ir aktorė K. Kazlauskaitė-Kažukauskienė, dėkinga tiems, kurie jai padovanojo talentą, todėl nesą sunku kurti. Kristina neslepia, kad rašydama scenarijus nesistengia išvengti asmeniškumo. Ar ne todėl taip magiškai klausytojus ir žiūrovus veikia jos žodžiai, perteikiantys gyvenimišką patirtį ir subrandintą išmintį? Kaip žmogui ir kaip kūrėjai Kristinai visada rūpėjo ir rūpi prasmė: „Jei žmonės klauso, noriu, kad kažką ir išsineštų. Gali būti gražu, bet žmonėms reikia prasmės.“
Be skausmo, nusivylimų, pykčio, abejonių, saviapgaulės, vienatvės, baimės nėra nė vieno gyvenimo, bet patirti išgyvenimai subrandina žmogų kaip asmenybę. Argi neprasminga kiekvienam iš mūsų pažvelgti į save? Tai ir paskatino „Žodžiai, skambantys tyloj“. „Baimė žmogų laiko stipriausiai. Kaip grandinė ant kaklo ir kojos. Baimė prarasti, nerasti, suklysti, nepatikti, pradėti arba užbaigti tai, kas jau seniai tau neteikia nei džiaugsmo, nei naudos. Gali bijoti. Tai tavo gyvenimo kelias, eik juo, kaip nori – gali – baimėje ir nelaimingas. Bet tiesa yra ta, kad baimė yra kelio ženklas. Būtent ten, kur bijai, ir reikia eiti. Būtent tai, ko bijai, reikia padaryti. Žingsnis po žingsnio, baimė po baimės, ir pajusi, kad nebebijai nieko“, – pajudėti iš baimės „stotelės“ ragina Kristina. Pasak jos, į priekį mus veda ir išgyventas bei pripažintas skausmas, nors kartais nuo jo bandome slėptis, jį ignoruoti arba guostis visiems iš eilės. „Kuo mažiau žmogus turi išminties – tuo daugiau kalba. Kaip vaikas. Neapkraukite kitų tauškalais, esame ne žvirbliai. Asmenybė auga tyloje, drąsa auga tyloje. Tyloje esi labiausiai savimi“, – apie būtinybę nurimti, patylėti, išgirsti save ir pamažu eiti link savo laimės, už kurią atsakingas pats žmogus, kviečia Kristina.
„Žodžiai, skambantys tyloj“ – kelionė į save, priminimas ne laukti laimės, o patiems jos siekti: „Tu viską gali įveikti, tai tavo kelio akmenys sudėlioti taip, kad kiekvieną galėtum perlipti. Nėra neperšokamo tarpeklio, purvo, kuris nenutrupėtų. Tavo kelias sukurtas tau ir kiekvienas jame sutiktas pakeleivis, net tas, su kuriuo prasilenkei tik akimirką, juo eina dėl tavęs.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
Laimingam reikia būti. Vėl ir vėl bandyti kirpti liūdesio plaukus ir, paleidus juos pavėjui, laukti, kol užaugs nauji. Gal šitų kirpti nebereikės. Žmogus sukurtas mylėti. Daugybę kartų pamilti gali vargšė širdis, tik duok jai leidimą.
Kiekvienas sutiktas šansas neša skausmo grėsmę. Tau turbūt nepavyks. Bet pavykti irgi gali. Tų susitikimų bus tiek, kol tapsi visiškai nulipdyta, išbaigta asmenybe. Viskas, kas tau nutinka, visas tavo skausmas yra tai, ko tau reikia. Kad taptum ne šiaip žmogumi, o karaliumi.
Rytas aušta tyloje. Baltomis dienomis bunda kaustanti didybe ramybė. Ar esate matę, kaip teka saulė vasarą 4 valandą? Baisi yra triukšmo raizgalynė. O tyla yra balta.
Skaitytojams pateikiame K. Kazlauskaitės-Kažukauskienės eilėraščius, kurie, jos skaitomi Jakuose, persipynė su gitaros, birbynės ir kontraboso garsais.
Saulė
Neturiu asmeninių tikslų –
Atėjau kaip Saulė šviesti,
Mylėt ir gyvent dėl kitų,
Savo šiluma švelniai paliesti
Ir piktus, ir labai nelaimingus,
Ir šviesius, ir su liūdesio
ženklu,
Kam tik reikia – visus
apkabinti,
Būti švyturiu, rodančiu
krantą.
Aš einu ne viena. Mane lydi
Tūkstantinė pagalba
dangaus,
Jie globoja ir saugo, ir myli,
Tai per juos prieinu prie
žmogaus,
Tai su jais kalba mano poetas,
Tai per juos sklinda mano
daina,
Tiktai jų aš aukštai pakylėta
Tampu saule, ramybe, darna.
Aš užaugsiu į dangišką medį,
Mano vaisiai maitins
neregius,
O kai žemės kelionė baigsis,
Vėl sugrįšiu į savo namus.
***
Vilties begalybė
Aš laukiu tavęs
Daug dienų,
Vėjuotų, saulėtų,
Liūdnų.
Aš laukiu tavęs
Šitiek metų, kad
Net mano šuva
Apako.
Per tą laiką, kol tu
Nesirodai,
Užaugo, subrendo sodai.
Nutrupėjo seni balkonai,
Nuramstyti alkūnių
Ir žvilgsnio
Jau ne jauno. Jau
Liūdno ir rimto.
Dar vis laukiu,
Tik ko, pamiršau.
Galbūt laukti
Tiesiog įpratau.
***
Aš esu
Nepavogsi, kas tau
nepriklauso,
Nenueisi ne savo keliu.
Nesutiksi žmogaus
pakeleivio,
Jei nelemta jums eiti kartu.
Nebijau tavęs, piktas
juodume,
Ne griežtai, bet tvirtai aš žiūriu
Į bejausmę tavo bedugnę.
Aš jaučiu ir žinau, kas esu.
Ką galiu dėl savęs ir mokėsiu,
Kai išauš mano darbo diena.
Ir nuoširdžiai aš jai atsidėsiu –
Tai didinga mano dalia.
Savo kelią gerbiu ir dėkoju
Mane lydinčiam broliui
baltam.
Jau beveik atsistojau ant
kojų,
Jau beveik – pasiruošęs darbam.
***
Laime sninga
Tu dabar jau žinai,
Supratai, kad nesi
nelaimingas –
Laime sninga.
Laikas tirpsta tavo delne,
Ir didingas tu Žemės fone
Šoki savo gyvenimo solo.
Tavo šviesos spindi iš tolo.
Baltą taurę kelia Dievai –
Tu teisingai viską darai.
Drąsiai po tamsumas nardai,
Jų nukeliauti jau jardai.
Viskas bus tik paprasčiau,
Augsi ir stiebsies greičiau,
Negu pražysta ievos.
Paprastos bus tavo dienos,
Nes tu nesi nelaimingas.
Ne, tu – stiprus ir galingas.
O su kiekviena diena
Auga ir tavo valia.
Tavo kančia jau praeina,
Blėsta šešėlių veidai,
Aidas beliko iš skausmo,
Ima žydėti namai.
Akys ir mintys sužibo,
Vėl visos spalvos dangaus
Tiesia gausias galimybes,
Klausosi savo žmogaus.
Aš išlaisvėjau. Paleidžiu
Sopulius ir troškimus.
Mano kančia jau praeina,
Kelią radau į namus.
