Atgal į gamtą
„Atgal į gamtą“, – prieš 300 metų kvietė prancūzų filosofas Ž. Ž. Ruso, siekdamas išaukštinti dorovines vertybes, o patį gyvenimą priartinti prie gamtos. Anot šio mąstytojo, tik vienintelė gamta mūsų neatskiria, priešingai, ji padeda atgauti jėgas ir pasijusti laimingesniems. Šį savaitgalį ir lietuviai galėjo tokius jausmus išgyventi, nes taip šokosi į gamtą, jog net mašinų spūstys keliuose susidarė. Sukruto, sujudo miškai nuo grybautojų ūbavimo ir turbūt nė vienas negrįžo tuščiomis. Pagal žinutes ir nuotraukas, kuriomis dalijamasi socialiniuose tinkluose, gamta pradžiugino visus. Nors…
„Neikite ten, – geranoriškai aiškina sutikta grybautoja, – ten privatus miškas ir savininkas pyksta. Jis net griovį iškasė, kad tik žmonėms sunkiau būtų prieiti.“ Ką gi, tenka apsukti lankstą, nes mažiausiai norisi būti aprėktam ar paknopstom bėgti nuo paleisto šuns. Gerai, kad miškų miškelių Lietuvoj pakanka, kaip ir grybų šįmet.
Ne mažiau kaip grybų užderėjo ir partijų. Atrodo, rašytojas Vytautas Petkevičius yra kažkada paleidęs lakią frazę: „Trys lietuviai – penkios partijos“, kuri labai tinka ir šių dienų gyvenimui. Nežinau, ar kada bebuvo Lietuvoje tiek partijų partijėlių… Skambūs pavadinimai, sąrašo priekyje kokia nors žinomesnė asmenybė, už kurios gudriai slepiasi pilkų žmonelių vora. „Mes galime, mes padarysime, mes…“ – žada vedliai. Tačiau naujų idėjų negirdėti, programos panašios, veidai jau matyti, nes ne vienas iš tų daug žadančiųjų jau buvo Seime ir tyliai ten prasėdėjo arba priešingai – tiko tik skandalams kelti.
Kadangi partijų daug, pavadinimai panašūs ir dėl to klaidinantys, tai žmonės juos pervadina aiškiau, savaip. Štai viena naujai susitvėrusi partija jau gavo „kanapinių“ vardą, nes garsiausiai nuskambėjusi jų idėja – legalizuoti kanapes. Dar yra „bebrai“ (tikriausiai toje partijoje daug senų medžiotojų), „Trys muškietininkai“ (susivieniję į bendrą partiją trys buvę partijų vadai), „paluckininkai“… Taigi negalima sakyti, kad nesidomima politika. Vis dėlto ko norime mes, rinkėjai? Bene labiausiai – kompetencijos ir sąžiningumo.
Nejauku buvo stebėti, kaip Vyriausioje rinkimų komisijoje kai kurie pretendentai iškaitę aiškinosi už savo teistumus, netinkamai sutvarkytus dokumentus, nesugebėjimą dirbti šiuolaikinėmis technologijomis ir kt. Atrodė lyg prasikaltę mokinukai, kurie nuolankiai žada taisyti savo klaidas ir paklydimus. Dar nesmagiau klausyti apie sąžiningumą tų kandidatų, kurie patys niekaip nepabaigia korupcinių skandalų, o belaukdami, kol juos išteisins, įklimpsta į naujus. Apskritai sąžiningumas mūsų visuomenėje – viena labiausiai nykstančių dorovinių savybių.
Vėl ir vėl prisimenu Gargždų miesto garbės piliečio Jono Kudžmos pasakojimą, kaip sovietiniame lageryje badaujantys kaliniai kartais, neištvėrę sunkumų, apsivogdavo, dingdavusi duona. Surengę savo teismą kiti nuteistieji mūsų kraštiečius išsiųsdavo laukan, nes žinodavo – lietuviai nevagia. Geriau iš bado nepaeis, bet svetimos riekės nė kąsnelio nepaims. Dabar, kuomet grobstoma aukščiausiu lygmeniu, sąžiningumas tampa trokštama vertybe. Jeigu sugrąžinus atgal tuos visų vyriausybių prašvaistytus ir išvogtus milijonus, turbūt gyventume lengviau, geriau ir saugiau. Tikriausiai ir žmonių santykiai būtų šviesesni, be nepasitikėjimo, be įtarumo. O dabar, kaip žmonės juokauja, lieka tik viena išeitis – organizuojant kokį didesnį pirkimą iš karto turėtų dalyvauti ir STT pareigūnai, tada nereikėtų vėliau sekančio tyrimo. Taigi sutaupyta būtų ir pinigų, ir laiku nusikaltimui už akių užbėgta.
„Visa, kas išeina iš Kūrėjo rankų, yra gera. Viskas genda tik žmogaus rankose. Civilizacija absurdiška, jeigu ji nedaro žmones geresnius, laimingesnius“. Šiems Ž. Ž. Ruso žodžiams nėra senaties. Jie kaip niekada aktualūs ir mūsų šiandienai.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
