Atmintis
Vienos gatvės žmonės – visos tautos likimas
Karo negandas ištvėręs, sudegintas Gargždų miestelis atsigavo, kai prieš 60 metų pietiniame pakraštyje pradėta statyti viena didžiausių Baltijos šalyse statybinių medžiagų gamykla. Šiai statybai ir gamybos plėtrai labai trūko darbo rankų. Tokios bėdos spiriama sovietinė ano meto valdžia nebepaisė draudimo priimti į darbą ir leisti apsigyventi iš Sibiro grįžusioms tremtinių šeimoms. Šaltinių duomenimis, 2000-aisiais metais Gargžduose gyveno per 500 tremtinių, o Vasario 16-osios, Liepų, Gėlių, Pušų bei kitose gatvėse ištisos mūrinukų eilės vien tik jų rankomis pastatytos.
Ešelonų broliai ir sesės…
Daugelio jų likimas tarytum būtų visos tautos istorijos vadovėlis: okupacijos, stribų siautėjimai, prievartos, tremtys, sugrįžus į gimtinę – liaudies priešo statusas. Čia noriu papasakoti apie kelias šeimas, kurios kūrėsi ant plyno lauko Gėlių gatvėje.
Danutė Babiliauskienė pasakoja, kad jos tėvas Antanas Stuopelis, grįžęs iš Vorkutos lagerio ir vedęs Zuzaną Ložinskaitę, apsigyveno Stalmokų name Jono Basanavičiaus gatvėje (Aleksandras Stalmokas buvo 1921 m. išrinkto Gargždų valsčiaus tarybos pirmininko Antano Stalmoko brolis). Namas buvo ilgas, senas, gražus, bet užstojo įvažiavimą į būsimą Gėlių gatvę, todėl pusę jo nugriovė. Už to namo plytėjo akmenuoti ir pelkėti laukai, kurie, pasak gargždiškio Edvardo Cirtauto, iki okupacijos priklausė Kairiams, Stalmokams, Tinkučiams.
Dauguma tremtinių, tada gavusių sklypus Gargždų miesto pietinės dalies naujose gatvėse, sunkiai dirbo statybinių medžiagų gamykloje, nes iš pradžių nebuvo modernesnių įrengimų ir daug ką teko atlikti rankomis. Moteris plytų ceche ypač alino pamaininis darbas. Namuose jų laukė mažamečiai vaikai, dažna šeima buvo daugiavaikė.
Broliai dvyniai Kęstutis ir Vytautas Strumylos – miestelio smulkių prekybininkų palikuonys. Antrajam pasauliniam karui prasidėjus namas Gargžduose sudegė, šeima išsikėlė į tėvo gimtinę Antkopčio kaime. 1951-ųjų vasarą Ruigių kaime enkavedistams apsupus partizanus žuvo vyriausioji sesuo Gertrūda, ir visą jų šeimą ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Grįžus neregistravo, ir tik broliams sutikus eiti tarnauti į sovietų armiją šeimai buvo leista vėl apsigyventi Gargžduose. Atitarnavęs Kęstutis vedė tokią pat tremtinę Rūtą Mačiulytę, 1963-aisiais pradėjo statytis Gėlių gatvėje.
Strumylų kaimynė Bronė Ilginienė – taip pat tremtinė, 1948 metais, būdama septynerių, su tėvais ir dar keturiomis seserimis ištremta į Sibirą, dešimtmetį kentusi šaltį, badą ir nepriteklius.
Sibiro negandas patyrė jauna Prano ir Stefanijos Pareigių šeima. Stefanija su grauduliu prisimena, kaip jai teko kirsti mišką. Šaltis kaustė sąnarius, netgi ant laužo išvirta sriuba sušaldavo. Gavusi kiek bulvių pėsčia nueidavo 25 km pasidalinti su vyru, kur sunkiai dirbantiems duodavo duonos.
Ne viena šioje gatvėje svajonių namą stačiusi tremtinių šeima jau palaidojo žmoną ar vyrą. Tokia dalia teko ir Paulinai Tilvikienei, kartu su vyru Julijonu pasirinkusiai tremtį, nes širdis neleido senų tėvų išleisti į nežinią, nors tada Paulina laukėsi trečiojo vaiko.
Be ašarų negali prisiminti 1948-ųjų pavasario ir Elena Bučnienė, kai sovietų kareiviai užgriuvo jų ramų ūkininkų šeimos gyvenimą. Varant iš namų seseriai pasisekė pabėgti, o brolis, ryžęsis verčiau mirti nei palikti Lietuvą, ties Šiaulių durpynu iššoko pro vagono langelį. Po mėnesio jų išretėjusią šeimą išlaipino Buriat Mongolijoje. Čia Elena sutiko būsimą vyrą Kazimierą Bučnį, politinio kalinio sūnų. Grįžus į Lietuvą laukė nesibaigiančios klajonės nuomojant kambarius, tad gavę sklypą pirmiausia apsigyveno garaže. Namo sienas liejo iš žvyro, kalkių, cemento ir pjuvenų skiedinio, nes plytoms pinigų neturėjo.
Kaimynai – tarsi giminės
– Su kuriais šios gatvės gyventojais bekalbėčiau, visi tvirtina tą patį: esame vienas kitam artimesni už gimines. Su giminėmis tik retkarčiais susitinkame, o čia – kasdien. Žinome vieni kitų bėdas, prireikus ko nors – padedame. O kiek šaunių vestuvių, krikštynų mūsų gatvėje iškelta! Daugelį pirmųjų naujakurių į kapus palydėjome… Visi čia gerumą atsinešė, kūrėsi su didelėmis viltimis, vaikus ir vaikaičius užaugino, – sako Aldona Varkalienė, pernai surengtos įspūdingos Gėlių gatvės šventės sumanytoja. Pagal jos surinktus gyventojų pasakojimus parengtas šis straipsnis.
Pažymėdama Lietuvos vardo 1000-metį ir įsikūrimo 50-metį, Gėlių gatvės bendruomenė pasodino ąžuolų alėją. Jaunąsias kartas ji lydės į mokyklą, kaip kadaise takelis vedė naujakurių vaikus.
Dabar jie augina savąsias atžalas. Atmintyje gyvi vaizdai, kaip sunkiai kūrėsi tėvai ir seneliai. Ir jų mažos rankelės rinko akmenis, nešė plytas. Iš pradžių ne vienai šeimai su vaikais teko glaustis dar neįrengtos trobos virtuvėje ar garaže, pamokas ruošti prie žibalinės lempos. Bet visus lydėjo viltis: duos Dievas – sulauksime geresnio gyvenimo. Liuberskiai ir Varkaliai į savo namo pamatus kryželį įmūrijo.
Sklypai ir namai, kaip ir gretimose gatvėse, buvo vieno ir to paties projekto – kitokių tada neleido pasirinkti. Paprasti, neišvaizdūs, nepatogūs namukai, be vandentiekio, kanalizacijos, bet su garažais, nors ano meto naujakuriams labiau reikėjo tvartelio nei automobilio. Buvo paskelbtas propagandinis šūkis: „Mūsų karta gyvens komunizme“!..
Kas pajėgė, mažame žemės lopinėlyje susirentė tvartelį, laikė kiaules, vištas ir net karvę. Berenių dukra Teresė aprašė savo vaikystės rytmečius: „Kapt, kapt nuo stogo papsi paskutiniai lašai nulijusio lietučio. Pramerkusi akis įsiklausau: pas kaimynę Taurozienę pragysta gaidys, tas rudas su juoda uodega. Iš kito gatvės galo Šimkienė veda savo karvutę į ganyklą, o toji nesubaubusi negali praeiti pro kaimynus. Ganykla čia pat, už žaliojo kioskelio…“
Tas žaliasis kioskelis buvo pagalbininkas: po ranka duona, druska, pienas, vaikams pigių saldainių. Tebestovi jis, aplinkiniams gyventojams ir dabar nereikia per pusnis bristi į prekybos centrus.
Nepriklausomybės vėjams papūtus
Gyventojai didžiuojasi, kad jų gatvė pavadinta Gėlių vardu. Nuo pavasario iki žiemos šalčių namus puošia vienas už kitą gražesni gėlynai. Beje, ne viena šeima vertėsi ir dabar verčiasi daigų auginimu. Ilginių palikuonys turi plačiai pagarsėjusią dekoratyvinių augalų įmonę „Tik Jums“, kuri tiekia gėles iš viso pasaulio. Sėkmingai bitininkauja tremtinių Grigaičių sūnus Gintautas.
Ilgai čia nebuvęs gatvę sunkiai atpažinsi, nes laisvoje Lietuvoje žmonės panoro patogiai ir gražiai gyventi. Daugelis namus rekonstravo, paaukštino, pristatė priestatus, dabar jie modernūs, ryškiomis spalvomis dažyti. Žmonės įsivedė gamtines dujas, vandentiekį, prieš metus – ir kanalizaciją. Tada gatvę iš naujo asfaltavo. „Anksčiau, kai vandens pritrūkdavome, Sakalauskų šulinys buvo išsigelbėjimas, – prisimena Danutė Babiliauskienė, – ir pas Kudžmas semdavomės, nes Vingio gatvė jau anksčiau vandentiekį turėjo.“
Daugelio šeimų vaikai baigė mokslus Lietuvos ar užsienio universitetuose. Pasklido po platųjį pasaulį – kas uždarbiauja, kas dar mokosi. Varkalių Nerijus įsikūrė JAV – Floridoje, Strumylų anūkė Sandra – Anglijoje, Šliuožų Silvija tarptautinės teisės mokslus baigė Briuselyje.
Praėjusią vasarą aplankyti promočiutės Zuzanos Kantauskienės gimtinės buvo atvykęs medicinos studentas Renatas Tutkus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Vaikinas stažavosi Vilniuje, gerai moka lietuvių kalbą, sako, labai mylintis Lietuvą. Kiti šios šeimos nariai uoliai dalyvauja Amerikos lietuvių bendruomenės veikloje, šoka tautinius šokius.
„Mano gatvė – neatsiejama gyvenimo dalis“, –
sako poetė Dalia Kudžmaitė, su vyru medžio skulptoriumi Petru Balsiu ir sūnumi Jonu, Klaipėdos universiteto studentu, gyvenanti tėvų namuose „ant kampo“. – Prisimenu, sekmadieniais su tėveliais pro langą nulydėdavome einančius į bažnyčią, keliskart pasisveikindavome su kaimynais, sunkiai stumiančiais karučius su gėlėmis, uogomis ar daržovėmis į turgų…“
Dalios tėvelis, buvęs politinis kalinys ir tremtinys Jonas Kudžma, uždraudus jam dirbti mėgstamą pedagoginį darbą, įsidarbino meistru statybinių medžiagų gamykloje. Sunkiai, ilgai statytas namelis jautrios sielos žmogui, koks buvo Jonas, išliko didele vertybe iki mirties. Pasak Dalios, čia prabėgo gražūs jo gyvenimo metai darnoje ir meilėje su šeima ir su kaimynais.
Violeta Varkalytė-Simonavičienė, dabar gyvenanti Šakiuose, alėjai padovanojusi pačios išaugintus ąžuoliukus, sako, kad jai visada didelis malonumas atvykus į gimtinę susitikti vaikystės draugus. Jos bendraamžės pasididžiuodamos pasakoja, jog kiekvienoje Gėlių gatvės naujakurių kartoje užaugo gražūs, kūrybingi, iškilūs žmonės: turime savų poetų, muzikantų, menininkų, grožio ir kultūros puoselėtojų, šaunių statybininkų, sportininkų ir net dukart kandidatą į prezidentus…
Aldona VAREIKIENĖ
