Kaimo slenksčiai
Lelėnus sergsti tėviškę mylintys žmonės
Lelėnai – Endriejavo seniūnijos užkampis. Palei rajoninį kelią miško apsuptyje tolokai viena nuo kitos sutūpusiose sodybose gyvena daugiausia vidutinio amžiaus žmonių. Pasilikę savo tėvų, prosenelių žemėje, saugo jų atminimą. Atokiame kaime nėra jokių socialinių objektų, taigi ir jokių patogumų, tačiau gimtinė jiems brangi. Ir nenori patikėti, kad Lelėnų kaimas – nykstantis.
Tėviškės trauka
Į Lelėnų kaimą vingiuoja rajoninis kelias Endriejavas–Judrėnai (iš magistralinio kelio įvažiavimo nėra). Šią punktualią žiemą vairuotojams ankstyvas išbandymas – važiuoti tenka itin atsargiai, nes kelininkai pabarstę tik įkalnes ir nuokalnes. Endriejavo seniūnė Laimutė Šunokienė, patikinusi, jog taip ir privalu daryti, pridūrė, kad gyventojai seniai prašo šį žvyrkelį išasfaltuoti. „Bet gavome jau antrą kelininkų atsakymą, jog tai bus padaryta po 2015 metų, – kalbėjo ji. – Prieš kelerius metus šis kelias buvo rekonstruotas – paplatintas. Tuomet reikėjo ir asfaltuoti, bet pristigta lėšų.“
Lelėnai nuo Endriejavo nutolę per 8 kilometrus, o nuo Judrėnų – 6 km.
Seniūnijos paribyje lelėniškių Vaclovos ir Valentino Lukošaičių sodyba atsidūrusi keistoje pozicijoje: gyvenamasis namas – Endriejavo žemėje, o kitoje keliuko pusėje esantys ūkiniai pastatai – Judrėnų. „Bet aš save laikau endriejaviške nuo pat jaunumės, – juokėsi Vaclova. – Endriejave mokyklą baigiau ir aš, ir mūsų vaikai. Beje, į Judrėnus mums arčiau – tik 6 km.“
Lelėnai – ne tik jos, tėvų, bet ir prosenelių gimtinė. „Jaunystėje buvau išlėkusi iš tėvų namų, bet labai pripratusi prie jų buvau, todėl prieš 20 metų su vyru eiguliu ir trimis vaikais čia sugrįžau“, – pasakojo Vaclova.
Jauna šeima šalia tėvų trobos susirentė naują. Taigi ji naujausia šiame kaime. V. Lukošaitienė sakė, kad šviesaus atminimo tėvelis Vaclovas Dirgėla įspėjęs, kad ūkininkauti jų žemėje neapsimoka, nes prasta. „Bet mes čia esame didžiausi ūkininkai – laikome 8 galvijus, – linksmai šnekėjo Vaclova. – O geresnė žemė apleista dirvonuoja.“
Jos mama Marė Dirgėlienė, sulaukusi 90 metų, išėjo amžinybėn šių metų pradžioje. Budynė vyko senoviškai – namuose: atsisveikinti su vyriausia lelėniške atėjo visi kaimo žmonės, kurie tik galėjo. Net vidury miškų, be kelelio gyvenanti 77-erių metų Juzė Putriutė atkako. Toks liūdesiu paženklintas kaimo žmonių suėjimas šiemet įvykęs Lukošaičių sodyboje, o šiaip kaimo žmonės nesusirenka pabendrauti – bendruomenės nėra. „Jai reikia daugiau žmonių. Mums ypač trūksta jaunimo“, – ištarė Vaclova. Lelėniškė neslėpė, kad visi jų vaikai – sūnus ir dvi dukros uždarbiauja užsienyje. „O kaip prasigyventi jaunoms šeimoms Lietuvoje? Bet tikiu, kad jie sugrįš į tėviškę – trauka yra. Ir aš paklaidžiojusi kelią čia suradau“, – optimistiškai kalbėjo V. Lukošaitienė.
Ji prisiminė tėvelio pasakojimą, kad pokariu Lelėnuose buvusios 33 sodybos, o dabar besuskaičiuojanti 8. Geriausias trobas nušlavusi melioracija. „Bet esančios tikrai išliks ateityje“, –vylėsi Vaclova. Per paskutiniuosius porą dešimtmečių šiame kaime nei parduodamos, nei perkamos sodybos. Čia nėra nei mažamečių, nei mokyklinio amžiaus vaikų. Lelėnuose dauguma moterys – stiprūs vyrai kaime tik trys.
V. Lukošaitienė nevairuojanti, tačiau bėdos nesą, nes visur, kur reikia, sutuoktinis Valentinas nuveža arba paprašanti kaimynę Nijolę. O jeigu tektų keliauti maršrutiniu autobusu? „Per Lelėnus jis važiuoja labai anksti – 7.05 val., ir tik kartą per dieną – aš niekaip nespėju“, – aiškino Vaclova. Beje, autobusas važiuoja kasdien tik mokslo metais, o per moksleivių atostogas – 2 kartus per savaitę.
Atskiri gyvenimai
Gimtajame kaime į gyvenimą įsikibusi senbuvės Juzefos Norkienės duktė Laimutė Pakalniškienė. Dukra Kristina ir sūnus Deimantas jau savarankiški. Vyras Arūnas įsidarbinęs vienoje Klaipėdos įmonėje. Toli važiuoti? „Savo automobiliu nuvažiuoja iki magistralinio kelio, iš ten su bendradarbiais rieda, – pasakojo žmona Laimutė, namuose liekanti su neįgaliu vienuolikamečiu sūneliu. Ji prižiūrinti ir ūkelį, nes 75 metų mama pasiligojusi. Moteris prisipažino niekada nedirbusi „valdiško“ darbo.
Pakalniškiai – viena iš jaunesnių šeimų, statosi naują būstą. Ant Laimutės senolių buvusios trobos pamatų jau sumūrytos sienos iš blokelių, sudėti langai, bet vidus dar neįrengtas, todėl tenka glaustis mamos būste.
Pasak L. Pakalniškienės, kaimo žmonės mažai bendrauja tarpusavyje – kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Čia nėra parduotuvės – tik į gretimą kaimą atvažiuojanti automobilinė parduotuvė, bet ten brangu. Ją vyras savaitgaliais nuvežantis į miestą ir ten nusiperkanti, ko tik reikia. L. Pakalniškienė pasidžiaugė, kad jau porą metų nebėra elektros gedimų – elektrikai sutvarkę.
Įkalina gamta ir ligos
Prie pat kelio stūksančios Stefanijos Kontrimienės dviejų galų trobos amžiaus niekas negali pasakyti, bet joje užaugusios kelios kartos. „Visą dieną kūrenam – baisu, kad neperkaistų krosnis ar kaminas“, – nuogąstavo 74 metų šeimininkė Stefanija, gyvenanti su dukra Danute, taip pat našle. Šios dvi dukros duoną pelno užsienyje.
S. Kontrimienė mintimis nuklydo į praeitį: ją užauginę buvę šios trobos šeimininkai – ūkininkai Makrutai, pas kuriuos tarnavusi mama. O jai teko užauginti du anūkus – nuo pat gimimo. „Ir dabar širdį gelia dėl vieno likimo“, – guodėsi užsukusioms seniūnei L. Šunokienei ir socialinei darbuotojai Danutei Lukauskienei.
Justinai Pocienei, skaičiuojančiai 8 dešimtmetį, Lelėnų kaimas tapo savu beveik prieš pusamžį, kai čia atitekėjo. Bet jau 8 metus našlė viena saugo vyro gimtąją sodybą. Trys sūnūs įsikūrę netoliese, aplanko mamą. Justina plačiu žvilgsniu žvelgia į pasaulį, veržli jos siela. Šį pavasarį leidosi piligriminėn kelionėn į Romą, rudenį dalyvavo ekskursijose po šalį. „Kai esu sveika, man Lelėnuose nieko netrūksta“, – nusišypsojo J. Pocienė, pėsčia nueinanti į Endriejavą pas daktarą, nukulniuojanti į Judrėnų bažnyčią. Tačiau 19 metų laiškaneše dirbusi moteris pasiguodė, kad nuo sunkaus krepšio tampymo stubure įsimetusi liga, kuri paūmėjusi ją paguldo į lovą.
Tačiau didžiausia bėda Juzei Putriutei, į kurios sodybą – nei kelio, nei takelio. Pasak seniūnės, jis tik popieriuose suprojektuotas. Taigi žiemą užpusčius ji prašo nuvalyti kelią, kurio nė žymės nėra krūmokšniais apžėlusiame lauke. Taigi seniūnei ne kartą teko apie kilometrą klampoti pas ją su maistu ir vaistais. Tačiau kraustytis iš čia senolė nenorinti.
Lelėnai sensta ir pamažu tuštėja. Kaimas pasmerktas išnykti? Su tuo negali susitaikyti gimtinę mylintys žmonės.
Virginija LAPIENĖ