Kaimynės nuorūkos
Rūkiau ir pamąsčiau, kad peleninė yra visiškai pilna, nebėra kur mesti nuorūkų, tad nusprendžiau padaryti gerą darbą ir sutvarkyti balkoną. Renku tas nuorūkas nuo žemės, kol draugas šlykštisi, mat kaip aš galiu plikomis rankomis jas liesti? Atšaunu, kad tam skirtas vanduo ir muilas. Džiaugiuosi savo padarytu darbu, juk dabar maloniau sėdėti švarioje aplinkoje.
Po kiek laiko pastebiu, kad balkone ant žemės vėl pradėjo kauptis nuorūkos. Pradedu niršti sakydamas, kad čia ta nevala kaimynė, nes tik ji tokias rūko, nejaugi jai taip sunku įmesti į peleninę? Mintyse vadinu ją kaip tik sumąstau: ir kaimiete, ir bjaurybe, ir alkoholike.
Be šios situacijos, mano gyvenime vyksta ir nuostabių dalykų, dėl kurių džiaugiuosi ir esu už tai dėkingas. Einant gatve nebekamuoja liūdesys, o dabar dažniau mintyse krykštauju, koks aš esu laimingas. Užsiimu mėgstama veikla, susikūriau aplinką, kurioje bendrauju tik su man priimtinais žmonėmis. Mažuose dalykuose įžvelgiu laimę, džiaugiuosi kaip mažas vaikas, kad gavau Salomėjos Nėries dienoraščius, jog man padovanojo žvakę ir knygą. Visada mėgaujuosi juodos kavos puodeliu. Žinoma, norėtųsi daug daugiau, bet išmokau mėgautis tuo, ką turiu dabar. Nors, kad ir kokia gera nuotaika būtų, kaip tik ateinu į balkoną vis kartoju, kad ta kaimynė tai tikra nevala. Sumoju, kad kartais elgiuosi lygiai taip pat ir, kad gal tiesiog mandagiai reikėtų paprašyti, kad taip daugiau nesielgtų.
Šia banalia istorija noriu priminti tiek sau, tiek kitiems, kad mūsų gyvenime vyksta ir nuostabių dalykų, ir bjaurių, bet tie bjaurūs dažnai būna tokie nereikšmingi, kad geriau žiūrėčiau, ne kiek nuorūkų primėtė, bet pasižvalgyčiau į medžius. Taip ir renkamės, ką mes norim matyti, o kaip renkamės, ką matyti, tai tuo ir maitinam savo vidų.
Geriausias dalykas, kuris padeda tuos gerus dalykus pamatyti, yra dėkingumo dienoraštis. Tada taip gera gyventi, kažkaip jis atblokuoja širdį ir tu dėkoji iš jos, jausdamas malonias vibracijas.
Danielius EINIKIS
Jaunųjų korespondentų klubo narys
