Kaip (ne)pasitikėti demokratija?
Vienas pagrindinių klausimų ir kartu ryškiausia įtampa, žyminti demokratinės visuomenės gyvenimą, – kaip vienoje valstybėje suderinti skirtingus interesus, požiūrius bei visuomenės grupes, kurios gali turėti radikaliai priešingą laikyseną dėl šios valstybės valdymo bei likimo. Kitaip tariant, tai klausimas – kas ir kokiu būdu mus vienija?
Kartais gali atrodyti, kad į šį klausimą jau seniai atsakyta – vienija mus buvimas viena tauta, o skirtingus interesus deriname per demokratinę valdymo formą. Liberalioje demokratijoje tautai yra atstovaujama per partijas, parlamentą, teismus, vyriausybę ir galiausiai per prezidentą. Atrodo, kad tokia tvarka yra racionali – prie jos esame įpratę. Tačiau ar mūsų pripratimas ir įprotis gyventi demokratijoje šio bei to nesako apie mūsų bendro gyvenimo būklę?
Demokratija tam tikra prasme yra utopija arba pažadas. Ji remiasi prielaida, kad piliečiams rūpi jų valstybė ir kad šio bendro reikalo suburti jie imsis viešai svarstyti ir spręsti visą bendruomenę liečiančius klausimus. Atėnų demokratija, žinoma, skiriasi nuo dabartinės – šiandienos žmogus ją greičiausiai pavadintų nedemokratiška. Skirtingai nei Atėnuose, dabar balsavimo, atstovavimo ir dalyvavimo politikoje teisė priklauso visiems. Tačiau ar tai nėra didžiausia šiuolaikinės demokratijos pagunda?
Visi esame ne tik teisės, bet ir teisių subjektai. Suvokiame save kaip turinčius teisę į laisvę, gyvybę, nuosavybę, išsilavinimą, sveikatos apsaugą, gynybą karo atveju, o valstybę suvokiame kaip tą, kuris šias teises užtikrina. Didelė valstybė ir viešasis sektorius administruoja ir užtikrina mūsų teises, o mes tokiu būdu tampame laisvi ir galime pasitraukti į privatų gyvenimą. Tačiau Atėnų demokratija rėmėsi visai kitu principu – laisvas žmogus buvo tas, kuris nešė dalyvavimo priimant politinius sprendimus atsakomybę.
Būtų galima paprieštarauti – juk graikų polis buvo gerokai mažesnis ir dalyvauti priimant sprendimus buvo gerokai lengviau. Tai tiesa, tačiau ši tiesa mums primena apie politinį principą, kuriuo remiasi teisės samprata. Teisė negali egzistuoti beorėje erdvėje. Jeigu kažkas politiniame gyvenime turi teisę, tada jis privalo nešti ir vieną ar kitą politinę atsakomybę. Tai reiškia, kad valstybė negali laiduoti teisių, nepagrįsdama jų konkrečiomis pareigomis. Būtent tokiu būdu buvo paremta bajorijos valdžia Abiejų Tautų Respublikos laikais – teisę į politinį gyvenimą laidavo žemės, o kartu ir konkrečios atsakomybės, už valdinius ir turtą, turėjimas, galimybė ir ištekliai karo atveju ginti valstybę. Priešingu atveju teisėms, o kartu ir jas užtikrinančiai teisei, grėsdavo infliacija. Istoriškai tokia infliacija pasitvirtino – didelis bajorų skaičius, teisės dalyvauti politikoje priešpastatymas realiems veiksmams ir sugriovė Abiejų Tautų Respubliką.
Tai kviečia permąstyti šių dienų situaciją. Juk ne tik turime visą būrį įvairių, realia politine atsakomybe nepagrįstų teisių, bet šių teisių vis daugėja. Įvairių visuomenės grupių teisių užtikrinimas – seniai tapo įprasta politinės darbotvarkės dalimi. Kuo šių teisių daugiau, tuo pilnavertiškesnė mums atrodo demokratija. Tačiau tam tikrai paprieštarautų prancūzų politikos filosofas Pieras Mananas – naujausioje į lietuvių kalbą išverstoje jo knygoje „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės“ autorius teigia, jog šiuolaikinėje žmogaus teisių sampratoje „nėra jokį konkretų žmogiškumo saitą liudijančio bruožo, ji neturi amžiaus, lyties ar gebėjimų skirtumų. Ši nuo vidinės plotmės ar vidinio sudėtingumo apvalyta prigimtis visiškai negali mūsų pamokyti, ką reiškia būti žmogumi (…), nes neturi jokio tikrai saistančio bruožo, jokio žmogiško bruožo. Apsiribodama skurdžiausiu bendru vardikliu, nenurodydama ar nekryptelėdama jokio konkretaus žmogiškumo link, ji tampa pamatu, vienodai pritaikomu visai, kokią tik galime įsivaizduoti, begalinei įmanomų žmonių įvairovei.“ Taigi taip apibrėždamas šiuolaikinių žmogaus teisių pagrindą, P. Mananas parodo jo abstraktumą ir plastiškumą, kuriame galiausiai iškyla tik dvi konkrečios šias teises turinčio žmogaus savybės – tai, kad jis yra ir kad jo turimų teisių nenumaldomai daugėja.
Šios teisės ne tik daugėja, bet ir vis dažniau tampa teisėmis nuo kažko, bet ne kažkam. Galiausiai atsiranda pamatinė teisė – kad būtų užtikrintos visos teisės. Teisė į orų gyvenimą, teisė į orią senatvę, vaikų teisės – suvokiamos kaip turimos užtikrinti išskirtinai valstybės. Tačiau neseniai pasirodžiusi statistika rodo, kad kai kurių teisių užtikrinti valstybė ateityje jau nebus pajėgi. Naujausias EPBO tyrimas teigia, jog Lietuva šiuo metu užima paskutinę vietą, lyginant būsimos pensijos dydį su iki tol gautu darbo užmokesčiu. Organizacijos prognozėmis, Lietuvoje 2000 m. gimę ir 2022 m. pradėję dirbti asmenys, išėję į pensiją, gaus tik 28,9 proc. vidutinio šalies atlyginimo, o tai yra mažiausias rodiklis tarp 38 EBPO valstybių.
Tad ką daryti ir nuo ko pradėti? Turbūt pirmiausia reikėtų atsisakyti didžiausios demokratijos pagundos – kad teisių suteikimas visiems piliečiams užtikrins valstybės stabilumą ir daugeliui suteikta atsakomybė gebės spręsti mūsų problemas. Tai nereiškia, jog reikėtų atimti ar sumažinti politines teises, teikiamas demokratijos. Tačiau šiuo metu gyvename iliuzija, kad kiekvienam duodama atsakomybė išspręs mūsų problemas. Tad dažniau ieškome būdų, kaip valstybė galėtų veikti optimaliau, efektyviau ar inovatyviau, o dalyvavimą ir įtraukimą į visų lygmenų politinį procesą paliekame nuošalyje. Tačiau technika ir administravimas niekada negebės pakeisti iniciatyvos, o inovacijos – atsakomybės. Todėl efektyviausias ir pirminis sprendimas šiame galvosūkyje – asmeninis atsakomybės už valstybę prisiėmimas.
Augustas KALINAUSKAS
Vilijos BUTKUVIENĖS asociatyvi nuotr.
