Kultūra

Agluonėnų klojimo teatras sulaukė 30-mečio

Šį sekmadienį Gargždų krašto muziejaus Agluonėnų etnografinėje sodyboje – festivalio „30 raibų gegučių“ atidarymas, o uždarymas – rugpjūčio 17 d. Tai duoklė Agluonėnų krašto žmonėms, kūrusiems klojimo teatro istoriją, klojimo teatrui – dvasinių vertybių skleidėjui. Festivalio metu žiūrovai pamatys kelis kūrybiniais pasiekimais garsėjančių mėgėjų teatrų iš Kalvarijos, Kretingos, Telšių ir Rokiškio spektaklius, taip pat Agluonėnų klojimo teatro spektaklį, sukurtą jo įkūrimo 30-mečiui.

Kviečia nemokami spektakliai

Priekulės kultūros centro Agluonėnų skyrius surengė festivalį „30 raibų gegučių“ paminėti Agluonėnų klojimo teatro 30 metų įkūrimo sukaktį. Sovietmečiu tai buvęs pirmasis klojimo teatras Lietuvoje.

Pasak Priekulės kultūros centro direktorės Alantos Zapalskienės, labiausiai klojimo teatro istorijai nusipelnę trys vyrai: buvęs „Jaunosios gvardijos“ kolūkio pirmininkas Alvydas Treigys, tuometės valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas doc. Petras Bielskis ir agluonėniškis Jonas Čepas. „Be jų klojimo teatro galėjo ir nebūti, – ištarė A. Zapalskienė. – Kolūkis griuvo, o klojimo teatras gyvuoja.“

Ji pasakojo, jog pasirinkta tokia festivalio forma, kad agluonėniškiai turėtų galimybę pamatyti kuo daugiau spektaklių, planuoti savo laiką. Renginiai nemokami, todėl kluonas, kuriame vyks spektakliai, turėtų būti sausakimšas: būtų keista, jei tuo nepasinaudotų ir kitų seniūnijų žmonės.

„Atidaryme tradiciškai dalyvaus Punsko klojimo teatras, nes su agluonėniškiais sieja sena draugystė, – kalbėjo direktorė. – Festivalyje vaidins meniniais pasiekimais garsūs mėgėjų teatrai iš Kalvarijos, Kretingos, Telšių ir Rokiškio.“

Sukakčiai – agluonėniškių spektaklis

Žiūrovai taip pat matys šiai sukakčiai sukurtą Agluonėnų klojimo teatro spektaklį „Liepsnojanti kriaušė“. Inscenizacijos pagal K. Sajos pjesę „Liepsnojanti kriaušė“ autorius ir režisierius – Domininkas Malajavas, pirmojo režisieriaus P. Balsio mokinys.

Šiemet vasario 14 d. Domininkas pirmą kartą susitiko su Agluonėnų klojimo teatro aktoriais ir nusprendė rinktis pjesę, kurios pagrindinė idėja – tradicijų išsaugojimas.

„Spektaklis savitas: per vienišos moters išpažintį žentui, atėjusiam ją aplankyti į apleistą sodybą, ieškoma atsakymo, kodėl išgyvendamas skausmą žmogus kuria? – pasakojo jaunasis režisierius. – Pagrindinė veikėja Elena Vizgirdienė žentui atskleidžia savo dramatiško gyvenimo įvykius, dėl kurių jaučiasi kalta.“

Spektaklyje vaidina 14 aktorių, be to, į jį gražiai įsilieja Agluonėnų folklorinio ansamblio dainininkės, kuriančios spektaklio atmosferą ir dainomis atskleidžiančios pagrindinės veikėjos būsenas. Ansamblis, vadovaujamas Pranciškos Kurmanskienės, kitąmet švęs 30-metį. Spektaklyje vaidina Agluonėnų klojimo teatro senbuvis Laimonas Tučas, o daugumai vaidinančiųjų tai bus tikroji premjera.

Sielai artimas vaidmuo

Pagrindinį vaidmenį sukūrė Vida Nabijavienė. Pasak A. Zapalskienės, vieną dieną ši menine prigimtimi apdovanota moteris iš Lūžgalių kaimo užsuko į Priekulės kultūros centrą ir prisipažino norinti vaidinti. „Mokydamasi uostamiesčio vidurinėje mokykloje nuo 5 klasės vaidinau dramos būrelyje, kuriam vadovavo šviesaus atminimo aktorius Romualdas Grincevičius. Baigusi vidurinę, vis dėlto neišdrįsau stoti į tuometę konservatoriją studijuoti aktorinio meno. Tačiau meilę jam širdyje nešioju visą gyvenimą. Vaikai užauginti – duoklę šeimai atidaviau, todėl galiu daryti, ką noriu, – kalbėjo V. Nabijavienė. – Dabar, kai žmonės drasko vienas kitam skvernus ir lenda į kišenes, norisi kažko tikro. Kai gali nusimesti buities naštą, gali atrasti save.“

Ji kelerius metus kuria lėles iš modulino bei kitų medžiagų. Jos primena skulptūrėles. Vidos sukurta lėlė „Skambanti siela“ šiemet buvo įteikta E. Vicherto premijos laureatei Eglei Morenaitei.

Režisierius žinojo šį V. Nabijavienės pomėgį. Jis atpažino: Vidos dvasinis pasaulis artimas pagrindinės veikėjos Elenos. Taigi ji ir tapo pagrindine aktore. „Iš tiesų šis vaidmuo labai artimas sielai. Skaitydama scenarijų, juokiausi: kaip sutapo mūsų abiejų kūrybiniai požiūriai“, – prisipažino V. Nabijavienė.

Pasak D. Malajavo, Elena, nugyvenusi skirtą laiką, kuriame būta ir gero, ir blogo, gyvenimo saulėlydyje susimąstė apie pasitaikiusias klaidas, kurių ištaisyti nebeturi galimybės. „Spektaklyje – mirties nuojauta ir – viltis: sielos žaizdas geriausiai gydo kūryba. Tautodailininkei Elenai tai ir teikia stiprybės“, – kalbėjo režisierius.

Jis prisipažino nustebintas mėgėjų aktorių entuziazmu, noru gilintis į teatro meną. „Jis didesnis nei profesionalų. Tai pagrindinė vertybė – su atvirais, imliais žmonėmis galima daugiau pasiekti“, – džiaugėsi jis.

Virginija LAPIENĖ