Pabandom iš naujo

Pabandyti iš naujo siūlė tokio paties pavadinimo eurovizinių dainų konkursas, sukvietęs būrelį jaunų dainininkų, deja, tapusių tik fonu tautos pamėgtajai grupei. Mat visiems ir taip buvo aišku, kas jį laimės. Apskritai „Pabandom iš naujo“ – tai greičiausiai pasiskolintas pavadinimas kino filmo, kuriame su lengvu humoru pasakojama apie pagyvenusią porą, bandančią atgaivinti nuvėsusius šeiminius santykius. Paprastai bandome iš naujo, kai nepasiseka, nepavyksta ar kitaip nuvilia rezultatas. Įdomu pabandyti iš naujo pažvelgti ir į šią nesibaigiančią koroninę situaciją.

Aktualiausia dabar skiepų tema, tiesiog hamletiškas klausimas „būti ar nebūti“. Antrasis sakinys po „Laba diena“ dažniausiai būna: „Ar skiepysitės?“ Netgi mezgant kalbą su nepažįstamu nereikia priverstinai ieškoti pokalbio temų, jau turime tokią, kuri prašnekins kiekvieną. Ne tik prašnekins, bet gali ir sukiršinti, ir apsižodžiuoti ją pagvildenus nesunku. Tai tapo svarbiau negu aptarinėti politikų nesutarimus ar nesibaigiančias biudžeto pinigų dalybas ir skirstymus. Vis tiek tas dalybų procesas primena tik pabodusią vaikišką skaičiuotę: „Tam davė, tam davė, o tam ir nebeliko.“ Tarsi pinigų yra, bet žmonių kažkaip nepasiekia arba nukrinta tik niekingi pabiručiai, užtat pilasi skandalai, trukdžiai, apgavystės. Gudresniems, kaip visada, pavyks, pasikliaujantys padorumu ir teisingumu liks nusivylę. Tokiu atveju peršasi mintis – galgi tikrai tas, kuris doras, liaudiškai tariant, durnas. Katastrofa? Tai dar nieko, – šmaikštauja nepraradusieji sveiko humoro, palaukit, kaip bus, kai Lietuvą ims valdyti tie, kurie mokyklas baigė nuotoliniu būdu.

Užtat apie skiepus ne tik visi išmanome, bet ir turime savo nuomonę, galime ginčytis, įrodinėti. Tik reikalingumo jau beveik niekas neneigia, gyvenimas šeiminiuose rezervatuose, namų ūkiais ar vaikiškai „burbulais“ pavadintais, ganėtinai visus įveikė. Keista, bet tas vietinis burbuliavimas – tik išgyvenimas, o visa kita, ko negalima, kas draudžiama, pasirodo, ir besą tikrieji gyvenimo džiaugsmai. Gyvas bendravimas, kinas, teatras, kelionės, vakarojimas kavinėje, šventės, netgi gausi užstalė su giminių daina „Jau seniai besėdėjom…“ atrodo taip pasiilgta. Taigi, kad šitai sugrįžtų, norim ar nenorim, turime skiepytis. Gal neigiantys turi kitą pasiūlymą? Bet paveikų, labiau įtikinantį už sirgusiųjų pasakojimus ar mirčių nuo COVID-19 statistiką?

O per tą ilgą laukimo laiką kokių tik straipsnių neprisiskaitėm! Vakcinos mus ir užsienio agentais pavers, ir paženklins lyg gyvulius, sunaikins mūsų DNR, pažeis smegenis ir t. t. Man labai patiko žinomo pedagogo Mišos Jakobo mintis: „Liaukitės apie skiepus kalbėti taip, lyg būtume baigę tris klases.“ Iš tiesų būtinumo skiepytis aiškinti tikrai jau nereikia, geriau deramai kas paaiškintų gautųjų vakcinų poveikį. Štai dabar kone du mėnesius buvo pliekiama viena iš vakcinų, esanti ir nepatikima, ir menko poveikio, netinkanti vyresniems žmonėms, kelianti įvairius negalavimus. Kol šito klausėmės, medicinos ekspertai ramiai sau sėdėjo ir sujudo tik ja pradėjus skiepyti. Tada puolė įtikinėti. Aišku, kad kyla dvejonių ir baimių. Neužtenka pasakyti, kad tai tokia pati vakcina kaip ir kitos. Tuomet kyla klausimas: „O kokios kitos?“ Žmonėms aiškinti reikia, juk visa tai taip nauja. Pati liga nauja, nepažinta, vakcinos įvairios, visokių gamintojų. Didžiulė nuomonių įvairovė, o autoritetai tyli. Tada ir sklando visokios sąmokslo teorijos, užpildydamos atsiradusį mokslo žinių vakuumą, sėdamos abejones ir klaidindamos žmones. Paprasčiausias pavyzdys: ar tikrai žinote, kaip virusas veikia esančius lauke. Jeigu, tarkime, esate su kauke, su sutiktuoju žmogumi nesikalbate, tik prasilenkiate maždaug gero metro atstumu, ar yra koks galimas užsikrėtimo pavojus. Kodėl man tai parūpo? Ogi todėl, kad, išėjusi pasivaikščioti, matau visokias žmonių reakcijas. Vieni prasilenkdami gūžiasi į šalikus ir apykakles, kiti netgi užgnybia pirštais nosį ar stengiasi tuo metu nekvėpuoti, treti ramiai žygiuoja pro šalį atvirai šypsodamiesi ar netgi drąsiai užkalbina.

Taigi metai namuose paliks savo pėdsaką, pirmiausia – priartins prie mažų džiaugsmų. Pati pastebiu, jog mane menkai bedomina po gretimą planetą sėkmingai keliaujantis marsaeigis ar laboratorijoje sukurta dirbtinė žmogysta. Užtat kaip smagu būtų susitikti su draugais, laisvai nuvažiuoti į Palangą ir be baimių pasivaikščioti jūros tiltu. Daugybę kartų būta, bet… pabandom iš naujo.

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių