Pomėgis

Rankdarbiai teikia džiaugsmą ir nuveja nuobodulį


Niekada nepriklausiusi tautodailininkų sąjungai, nerengusi savo darbų parodų gargždiškė pensininkė Ona Vainienė ne tik mezga, neria, riša, siuva, bet sugeba pataisyti ir sudėtingas bažnytinių drabužių detales. Tačiau apie rankdarbius, savo pomėgį, kuriam skiria beveik visą laiką, kukli moteris ne iš karto sutiko papasakoti.


Išmokė mama


Nuoboduliui nuvyti šalin yra daug būdų, tačiau O. Vainienė tikina nenuobodžiaujanti, atvirkščiai, neapsidirbanti darbų. Siūti ji sakė išmokusi jaunystėje: „Mama buvo siuvėja. Paprašyta kaimynių, ji sukirpdavo prijuostę, sijoną ar palaidinę, o aš pasiūdavau. Už uždirbtus pinigėlius pirkdavau kojinių ar batukus.“ Puošnių suknių, kostiumų nesiuvusi O. Vainienė, jei norėtų, vis tiek turėtų kuo pasigirti: iki šiol jai patikima ne tik persiūti bažnytinius drabužius, bet ir pataisyti sudėtingas jų detales ir mezginukus. „Mezginukai labai plyšta, užtenka vos vos užkliūti. Jiems pataisyti reikia kantrybės ir kruopštumo“, – sakė moteris, šiuos bruožus paveldėjusi iš mamos. Ji prisipažino mėgstanti tvarką, tad visada pataisiusi, persiuvusi bažnytinius drabužius išskalbia, iškrakmolija ir išlygina.


„Siuvinėti darosi vis sunkiau – akys silpsta, įskausta“, – guodėsi moteris, siuvinėti mėgusi nuo jaunystės. Ji dar norėtų pasiūti ir išsiuvinėti nykštukų, kuriais pradžiugintų giminaičių vaikus. Vieną tokį nykštuką padovanojusi mylimai anūkei Gretai. Tačiau sunku esą smulkiame piešinyje suderinti spalvas. Dienomis ji dažniausiai sėda prie siuvimo mašinos, o vakarais mezga arba neria. Pataisyti drabužį, paprašyta giminaičių ar kaimynų, nesugebanti atsisakyti. „Argi sunku patrumpinti ar pailginti?“ – gūžteli pečiais ir priduria, kad tai daranti iš draugiškumo, ne dėl naudos.


Praktiški darbai


Augindama vaikus, O. Vainienė dažniausiai mezgusi kojines, pirštines, megztinius, kaip ir kitos mamos, o išėjusi į pensiją beveik visą laiką skiria rankdarbiams – daugiausia nėrimui, mezgimui ir rišimui. Skalbėja, valytoja, vėliau tiltinių kranų kranininke, metalinių kilpų lankstytoja dirbusi moteris visą laiką svajojo apie rankdarbius, tačiau neturėjo daug laiko. „Per pietų pertrauką, dirbdama buvusioje silikatinių plytų gamykloje, susivirindavau metalinių rėmelių, kurie reikalingi rišant krepšelius. Kai prieš šešerius metus persikėliau iš buto, kuriame gyvenau apie 30 metų, kai kurie reikalingi daiktai atrodė nebus reikalingi naujoje vietoje. Taip ten liko kai kurie mano darbo įrankiai“, – apgailestavo O. Vainienė. Tačiau naujoje vietoje pomėgiai nesikeitė, o apie juos netrukus sužinojo naujieji kaimynai.


Linas ir rišti, ir megzti


O. Vainienės bute dvelkia švara, tvarka ir šiluma – plonytės, permatomos lininės nertos servetėlės puošia stalą, o svečiui prisėsti – apnertos kėdės. Bet ne viską ir pamatysi: įmantriais raštais megztos palaidinukės, megztiniai, margaspalvės kojinės ir pirštinės guli spintoje. Auksarankė prisipažįsta niekada nemėgusi vilkėti kitų megztų, nertų drabužių, tik savo. O su meile megztas ir nertas servetėles ji dovanoja įvairių švenčių progomis, dažnai ir be progos artimiesiems, draugams, pažįstamiems. Laikydama rankose ryškiaspalves užvarstomas šlepetes, mezgėja pasidžiaugė, kad netrukus jos sušildys kažkurios mergaitės kojeles: „Ypač šokėjoms jos tinka“.


Ne vienos merginos svajonė – rištos įvairių dydžių lininės rankinės, išsiuvinėtos gintarėliais. Lininis ir rankinių vidus – pamušalas įsiūtas taip tvarkingai, kruopščiai, kad išlindusio siūlelio nerasi. Už rišimo pamokas O. Vainienė dėkinga gargždiškei Bronei Petrikienei. „Taip pamėgau rišti, kad į vieną užuolaidą „sudėjau“ visas atostogas“, – sakė darbštuolė. Išdalijusi šventines dovanėles, nurimus švenčių šurmuliui, iš mėgstamiausių lininių siūlų ji megs užuolaidą, kuria papuoš savo šviesų kambarį.


„Be darbo nepasėdžiu. Moterys kviečia vasarą pasikalbėti lauke ant suoliuko, o aš neturiu kada, – sakė rankdarbių mėgėja, nepasigendanti žmonių bendrystės. – Tačiau kiaurą dieną nesėdžiu kambaryje. Kai turiu sveikatos, vasarą einu į šaltinį parsinešti vandens“. Pasak jos, net gydydamasi ligoninėse visada turėdavusi virbalus arba vąšelį. Pamačiusios palatos kaimynės prašydavusios numegzti ką nors joms, kad galėtų padovanoti gydytojams…


O. Vainienė niekada nebandė įsilieti į tautodailininkų būrį, maniusi, kad tai – puikybė, savęs pervertinimas, tačiau sakė būtų laiminga, jei tai, ką sugeba, galėtų perduoti kitiems. Auksinių rankų jai gali pavydėti ne viena moteris.


Laima ŠVEISTRYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių