Šešėlių teatras miesto parke

Kaunas tvarkosi, Šiauliai šviečia, Klaipėda kviečia, į Vilnių ir nekviesti lekiam. O ką Gargždai? Atveria horizontus? Sakykime, taip. Renginių turime, galime tikrai pasirinkti ir puikiai praleisti laiką. Vien miesto biblioteka kiek jų siūlo, dar muzikinis ruduo, puikūs koncertai... Tikrai negalim dejuoti, kad nėra ką pamatyti Gargžduose.

Na, apie gerą kiną tai atskira kalba. Gaunam puikių filmų, tik to negalima pasakyti apie lietuvių produkciją. Tiek prigaminta šlamšto, kad jau maža vilties ką šviesesnio išvysti. Pradžioje naujo filmo puiki reklama, sostinės vadinamojo elito palaiminimas, o žiūri, kad tiesiog laiko gaišinimas, nepagarba žiūrovui. Žiūrėti dvi valandas visišką niekalą ir bandyti vograuti apie kažkokias paslėptas prasmes... Ne vieną kartą norėjosi pareikalauti iš tokio kino kūrėjų grąžinti pinigus už bilietą ir dar, kaip dabar madinga, prisiteisti kompensaciją už moralinę žalą. Sugaištas vakaras, ir tiek. Bet einu, nes vis kažko tikiuosi.

Ilgi rudeniniai mūsų vakarai. Penkiasdešimtmetė Žemaitė tokiais rudens vakarais parašė pirmuosius savo apsakymus. Kaskart pasidžiaugiu, kad turime visus keturis metų laikus. Kokia nuobodybė būtų nuolatinė vasara, kaip išvargintų. Ką jau ten kalbėti apie žiemą.

O kokie mūsų rudeniniai rytai? Paknopstom į darbą? Tačiau prieš darbą ne vienas nori pasportuoti, pabėgioti, pasimankštinti. Visų akys krypsta į miesto parką. Ten aptvarkyti takeliai, šiek tiek treniruoklių, gaivus, švarus oras. O koks vaizdas atsiveria... Girdėjau pasakojant, jog mūsų miesto Garbės pilietis Jonas Kudžma ten vesdavosi savo svečius, kad jie pamatytų, koks gražus kampelis – Gargždai. Vadinasi, žinant to žmogaus biografiją, čia turėjo vaikštinėti monsinjoras K. Vasiliauskas, daugelis vyresnės kartos rašytojų, menininkų. Ypač tas grožis atsiskleidžia ankstyvais rytais. Nuo Minijos kyla rūkas, medžių spalvos nuostabios, kvepia drėgna žeme – toks rudens grožis. Bet jį reikia pamatyti.

Diena traukiasi, trumpėja, rytais jau tamsu, o miesto parkas pasitinka vos keliais žibintais. Šviesos užtenka tik iki kraupiausios parko vietos – tualeto. Nežinau, kiek metų jis ten šiurpso aptrupėjęs, šlykščiai aprašinėtom sienom, prie kurio net artintis baisu. Tikras vaiduok­lis.

Taigi toliau esantys takeliai, treniruokliai jau visiškoje tamsoje. Bėgioja žmonės prožektoriais pasišviesdami, kas už kepurės užsikišęs, kas ranką ištiesęs. O paskui, tik prabrėškus, šviesa visai išjungiama ir tada irkis, žmogau, per tamsą kaip nori. Prasideda tikras šešėlių teatras, kartais perskrodžiamas nugriuvusiųjų keiksmų ar atsitrenkusiųjų kur aimanų.

Atrodo, tiek nedaug reikia situacijai pakeisti, gal tik kokio mygtuko spustelėjimo, bet kas to imsis. Pasirodys, kad kažkada taip nuspręsta, patvirtinta, įpareigota, liepta. Kur bus padėtas kablelis sakinyje: „Išjungti negalima palikti“?

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė


Taip pat skaitykite:

Didesnės ES išmokos žemdirbiams mažins atotrūkį
A. Bogdanovas: seniūnijos nebus jungiamos, planuojamos papildomos lėšos jų infrastruktūrai
Pacientai vis dar sunerimę dėl medicinos paslaugų
Pasaulio kolumbariumai išskirtiniai, Lietuvoje dar nepopuliarūs
Gargždiškius miesto centre kankina sunkiasvorių pragaras
106-osios vėžaitiškių Oninės be patoso, įkvėptos kuklumo
Girkališkiai šventė smagiai ir blaiviai
Jaunuoliai mokėsi verslavimo ir limonado gamybos
Šilauogyno Gribžiniuose vėžaitiškis plėsti nežada
Gardžiuokimės su šakočių kepėjais iš Šakių
Susitikimas su Irena Stražinskaite-Glinskiene
Gargždų gimtadienyje – automobilių paroda
Jėgos aitvarų instruktoriui pučia palankūs vėjai

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Supratimo: žmogui ir paukščiui

Ryšys su gamtos pasauliu mums…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook