Sukaktis
Ilgaamžės endriejaviškės atmintyje – daugybė eilėraščių
Endriejavo seniūnijoje gyvenančius ilgaamžius svarios sukakties proga tradiciškai pasveikina seniūnė, socialiniai darbuotojai. Šį pirmadienį 95-ojo gimtadienio sulaukusiai Paežerio kaimo gyventojai Zofijai Jokužienei buvo užrišta jubiliejinė juosta.
Be pagalbininkų nepajėgianti žengti žingsnio, jubiliatė sėdėjo ant savo lovos ir šypsojosi. Nei alinantis darbas, nei tremties neteisybė, nei skaudžios netektys nenubraukė nuo jos veido nuoširdžios šypsenos. Stiprybės jai teikia vaikų meilė, anūkai, proanūkiai.
Tremties neišvengė
Zofija Jokužienė, su vyru Kostu užauginusi tris dukras ir sūnų, savo meile šiuos apgobusi nuo pat gimimo, sulaukė jų atsako. Gilios senatvės prislėgtą mamą globoja kartu su ja gyvenantis jaunėlis sūnus Stasys. Tačiau dažnos viešnios tėvų namuose ir Kaune gyvenančios dukros Rasutė bei Liucija. Tik vyriausioji Jovita, septyniasdešimtmetė, įsikūrusi kitame Lietuvos pakraštyje – Pasvalyje, retai tegali čia pasisvečiuoti.
Iš Mižuikių (Plungės rajono) kilusi Zofija buvo ūkininkų dukra. „Turėjome 40 ha žemės, 7 karves, 4 arklius. Samdėme darbininkus, bet ir man teko daug dirbti tėvų ūkyje, – pasakojo jubiliatė. – Visgi į šokius savo kaime nueidavau.“
Susipažinusi su endriejaviškiu Kostu Jokužiu, ištekėjo. Šeima susilaukė trijų dukryčių. Po širdimi plazdėjo dar viena gyvybė, bet tai nesugraudino tų, kurie išbuožino darbščius ūkininkus Jokužius ir paskyrė jiems „kelialapį“ į Mordoviją. Vienuolika metų čia praleido. Tremtyje gimęs kūdikėlis netrukus užgeso. Vėliau susilaukė sūnaus Stasio ir į Lietuvą sugrįžo su keturiomis atžalomis.
Tremtinių šeima parvyko į Endriejavą, Kosto tėviškę, ir laikinai prisiglaudė giminaičių namuose. Netrukus susirentė savo trobą, kurioje gyvena iki šiol. Jau 23 metai Zofija našlė.
Dirbdama pamiršdavo negerumus
Z. Jokužienė prasitarė, kad sunkiausia buvę tremtyje – trūko duonos. Jos dukra Rasutė prisiminė, kad tik po riekelę gaudavę.
Darbo iš rankų ji nepaleidusi visą gyvenimą. Sveikata niekada nesiskundė – pas gydytoją apsilankydavo dėl profilaktikos. Bet metų kupra vis labiau slėgė – jėgos pamažu ėmė sekti. Sunku buvę susitaikyti, kad nebegali dirbti kartu su namiškiais. „Daug dirbau – gerai buvo. Apie negerumus nebuvo kada galvoti. Geras gyvenimas“, – šypsodamasi kalbėjo ilgaamžė.
Ji ne tik žemės ūkio darbus nudirbdavusi savo ūkelyje, plušėjusi valdiškame darbe. Rudenį po bulviakasio sėsdavo prie staklių ir per naktis ausdavusi. Ir kiek tų staltiesių, lovatiesių, rankšluosčių priaudusi – ne tik vaikams, bet ir anūkams. Staklės sulūžo, o jubiliatė sėdi prie savo austine staltiese apdengto stalo ir šypsosi, džiaugdamasi, kad geri vaikai užaugo.
„Mama mus labai mylėjo, – susigraudino dukra Rasutė. – Visos kartu ėjome dirbti – daržų ravėti, šieno grėbti“…
Kuklūs tėvų namai Paežerio kaime – visų vaikų. Ir darbas bendras. „Mes kartu užsiauginame daržovių – užtenka ne tik mamai su Stasiu, bet ir mes su Liucija vežamės į Kauną, kiek tik reikia“, – šypsodamasi kalbėjo Rasutė.
Garsiai suabejojus, ar ne per didelė prabanga tokį kelią važiuoti į Endriejavą auginti sau daržovių, jubiliatės dukterys tik nusijuokė: brangiausi čia tėvų namai ir juose gyvenanti mama su broliu. Todėl ši kelionė pinigais nematuojama.
„Jokužių šeima labai draugiška“, – patikino seniūnė Laimutė Šunokienė.
Z. Jokužienė ir jos vaikai pasidžiaugė gerais kaimynais: prireikus jie visada į talką ateinantys.
Meilė poezijai
Jubiliatė prasitarė ir apie savo pomėgį – poeziją, kuria susidomėjo jaunystėje. Iki šiol ji atmintyje išsaugojusi daugybę eilėraščių. Seniūnė L. Šunokienė prisiminė, jog prieš daugelį metų Zofija Jokužienė deklamuodavusi kadaise išmoktus eilėraščius vakaronėse – buvo žinoma Endriejave deklamuotoja. Galėjo pusvalandį be pertraukos iš atminties aruodų berti savo mėgstamus eilėraščius. Sakė, jog kažkas buvo namuose apsilankę ir užrašę juos.
Poetiškos sielos Zofija ir per savo jubiliejinį gimtadienį padeklamavo eilėraščių – apie motiną, kurios „meilė platesnė už žemę“, apie svajonę, kuri „žydi visados“… Ir savo surimuoto eilėraščio žodžius išbėrė…
„Vaikai palepins, Dievas paglobos ir sulauksite šimto metų“, – seniūnė L. Šunokienė palinkėjo Zofijai Jokužienei, vienai iš vyriausių Endriejavo seniūnijos gyventojų.
Virginija LAPIENĖ
