Sukrėtė žmonių žiaurumas
Rugsėjo 1 d. pravėrusi duris sutikau klykiantį katiną. Taip skaudžiai, kad ir man širdis suvirpėjo, kojelė priekinė tabalavo.
O aš galvojau, kad mūsų katinas nemoka „šnekėti“. Buvo visad pamaitintas, tylus, paklusnus ir labai jautrus. Jei ko dar norėdavo, žiūrėjo žmogui į akis kaip ir dabar sužeistas.
Gerai, kad buvo atvažiavęs sūnus, tuoj katiną – į mašiną ir į veterinarijos kliniką. Užmigdė ir operavo. Iš šlaunies išėmė dvi kulkas, kaulas sutrupėjęs. Antrą kartą vežėme, vėl užmigdė ir sugipsavo, uždėjo ant galvelės skydą. Sunkiai maitinasi, reikia jam pagalbos. Šiandien vėl vešime…
Katino juk nepririši, o jie turbūt ieško draugų…
Kodėl toks žiaurumas? Aukščiausiasis visam pasauliui davė virusinę ligą, kad žmonės pasitaisytų, būtų geresni, bet… Mano patyrimas – koks iš lopšio, toks – į grabą.
Pamiršo žmonės Dievą, bažnyčioje tik keletas žmonių. Aš nesu vien kačių mylėtoja, bet man skaudu matyti bet ką kenčiantį.
Birutė EŽERSKIENĖ
