Žurnalisto pastabos
Išlaikytiniai
Liaudies kūryboje atsispindi didelis darbo vertinimas, nes jis buvo dvasinio taurumo, asmens ir visuomenės gero gyvenimo šaltinis. Antai praėjusio amžiaus pradžioje užrašyta išmintis: „Ir geras gyvenimas be darbo nusibosta“, „Darbas duoną pelno, tinginystė – vargą“, „Darbštus žmogus visuomet ras darbą“. Ir nepakantumas tinginiams, apsileidėliams, veltėdžiams – „Geriau sunkiai dirbti, negu lengvai elgetauti“, „Geros rankos neubagauja“.
Ši išmintis tebėra aktuali kaip ir anuomet. Juk kiek darbingų žmonių, vengiančių darbo, atsirado Lietuvoje per pastaruosius porą dešimtmečių. Laisvė… nedirbti, simuliuoti ligą, slėpti sugyventinį, savo pajamas ir reikalauti socialinės paramos. Kokia gaji nuostata: valstybė privalo juos šelpti.
Dabar jau supratome, kiek žmonių šelpimas sugadino – atpratino nuo darbo. Pyktelėję mūsų laikraščio skaitytojai šiems negaili dygių žodžių: „Neduoti aniems pašalpų. Kodėl dirbti, jeigu gali pragyventi nedirbdami: šių „skurstančiųjų“ vaikams skiriamas nemokamas maitinimas, nemokamas darželis, kompensacijos už būsto šildymą, kietąjį kurą, vandenį, nemokami miltai, kruopos, makaronai…“
Vienas skaitytojas siūlo pasinaudoti ne tik europine parama – nemokamais maisto paketais, bet ir kitokia patirtimi. Sako, Danijoje pašalpos prašančios motinos kieme pamačius džiūstančias vyriškas kojines, ji laikoma ne vieniša. O pas mus, girdi, 5 vaikų mama, gyvenanti su sugyventiniu, kuris dirba, laikoma vieniša ir jai teikiama parama.
Kitas pašnekovas tvirtino, kad Vokietijoje socialiai remtinas tas žmogus, kuris gyvena socialiniame būste, važinėja visuomeniniu transportu ir nieko neturi. Na, mes nežinome tų šalių socialinės paramos sistemos, nepažįstame tų žmonių. Tačiau gyvendami provincijoje – ir miestuose, ir kaimuose vieni kitus pažįstame it nuluptus. Taigi dažnai peržengę seniūnijos ar rajono Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus slenkstį, kai kurie žmonės piktinasi, jog tai ar anai šeimai nepriklauso socialinė pašalpa, nemokamas maitinimas, nes vyras ar sugyventinis dirba nelegaliai. Tačiau kaimynai paliudyti viešai atsisako, aiškindami, jog nenorintys kištis. Štai tau ir pilietinė visuomenė…
Tačiau seniūnijų socialiniai darbuotojai patys puikiai pažįsta savo klientus, ateinančius prašyti socialinės paramos.
Pusamžio nesulaukęs, šeimą turintis vyriškis, įsidarbinęs statybos įmonėje, tik savaitę ištvėrė tokią „vergystę“. Iki tol apie 20 metų nedirbęs legalaus darbo, tai nuoširdžiai prisipažino darbuotojai ir paprašė socialinės paramos. Dauguma atėjusiųjų reikalauti, kad juos sušelptų valstybė, neslepia dirbantys nelegaliai. Tačiau socialiniai darbuotojai negali atsakyti neigiamai – juos šelpti numato įstatymas. Ir žino, kad šiems patinka būti šelpiamiems. Kita vertus, nėra motyvacijos dirbti: moteris, auginanti du vaikus, uždirbanti minimalią algą, gauna į rankas apie 760 Lt. Sumokėjus už darželį apie 300 Lt, už būstą bei kita – ir kiek belieka. O nedirbdama, nevargdama, ji gauna apie 900 Lt socialinę pašalpą, be to, nemokamas darželis, kompensacijos už šildymą, nemokami makaronai… Beje, taip gyvena normalios – ne socialinės rizikos šeimos. Pikta, kad darbdavys nevertina žmogaus. Dažnai socialinės paramos gavėjas atneša pažymą, kad dirba puse etato, nors pluša visą dieną. Tolimųjų reisų vairuotojai pristato dokumentus, jog per mėnesį uždirba minimalią algą, o sako gaunantys kelis tūkstančius. Betgi skiriant paramą, atsižvelgiama į oficialų atlyginimą. Pasak rajono Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Dalios Gumuliauskienės, jau senokai egzistuoja toks „reiškinys“: minimali alga ir kelis kartus didesni maistpinigiai. Piktina, kad valstybei tenka išlaikyti ir verslininkus.
Ji įsitikinusi, kad turi būti keičiama įstatyminė bazė. Dabar socialinę paramą administruojantys darbuotojai turi per mažai galių. Valstybės galvos skausmas, kaip atskirti tikrus vargšus nuo apsimetėlių, kurie nori susikurti gerą gyvenimą, nemokėdami mokesčių arba mokėdami tik simboliškai. O juk ne visi pašalpų gavėjai veltėdžiai. Yra laikinai patekusiųjų į nepalankias aplinkybes dėl sunkios ligos, nelaimės, praradus darbą, tačiau besikabinančių į gyvenimą.
Ir visgi gera naujiena: šiemet mažėja išlaikytinių – socialinių pašalpų gavėjų: gegužės mėnesį jų buvo 2976, o šiuo metu – 2197. Tačiau išmokamos sumos didelės – 2008 m. rugpjūtį buvo išmokėta 39 tūkst. Lt, o šį rugpjūtį – net 501 tūkst. Lt. Bet, regis, atsiranda susipratėlių, jog verkia duonelė, tinginio valgoma.
Virginija LAPIENĖ
