Žurnalisto pastabos

Išleistuvių vertė


Po kelerių metų pertraukos atsidūrusi brandos atestatų teikimo ceremonijoje lyg ir norėčiau iš naujo išgyventi nesenus savo atsiminimus – už dvylikos metų „vargą“ paspausti ranką direktoriui, dar kartą sušokti valsą išleistuvių puotoje ir užsivilkti savąją išleistuvių suknelę. Juk pasitikus saulėtekį ši taip ir liko kaboti spintoje. Tačiau nostalgiją mokyklai pamažu ima blaškyti vaizdai – viena po kitos nuo kėdžių kyla abiturientės, vilkinčios labiau tunikas nei sukneles. Nevalingai pačios jas timpteldamos žemyn, jos nukrypuoja mokyklos vadovo link pirmą kartą apsiautais gal dešimties centimetrų aukštakulniais. Velniava, pagaunu mintyse save ištariant frazę „o mano laikais“ ir visai rimtai pagalvoju, jog uniformos nebuvo toks blogas sprendimas.


Sakysite, jog dėl skonio nesiginčijama? Žinoma. Kaip ir nesiginčijama, jog einant į teatrą, operą ar kitus kultūrinius renginius net ir didžiausios džinsų gerbėjos turėtų išsitraukti klasikinius drabužius, o pamėlusias kojas pridengti pėdkelnėmis. Tačiau aprangos kodo išleistuvių šventėje nėra, todėl lieka tik skonis. Išgirstu pašonėje murmančias suaugusias moteris. Galbūt tai jos savo dukras suknelės pirkti išleido su geriausia drauge, patarusios įsigyti ne vienkartinę, o praktišką. Pažvelgiu atidžiau – tikrai, naktiniame klube tokia apranga ne kartą pasitarnaus.


Gal per drąsu komentuoti kitus, juk kartais kiekvienas per daug optimistiškai pažvelgiame į veidrodį. Tačiau brandos atestato žingsniuoti „perspjovus“ Oksanos Pikul sceninį įvaizdį atrodo amoralu – ypač garbingai pasodintų rajono valdžios, švietimo bendruomenės, verslo ir net bažnyčios atstovų atžvilgiu. Deja, visose mokyklose išleistuvių vakaro karalienės ir „Olialia pupyčių“ sąvokos pastaraisiais metais vis dažniau primena sinonimus. Žinoma, šio fakto negalima absoliutinti – šaukštas deguto pagadina net ir saldžiausio medaus statinę. Ir iš dalies nustelbia elegancija dvelkiančias abiturientes bei klasikinių kostiumų dėka vienai dienai vyrais tapusius vaikinus. Pasijaučiu be reikalo bambanti ant jaunyste besidžiaugiančių jaunuolių ir vėl imu pavyduliauti mokyklos palydėtuvių. Juk gal po dešimtmečio susitikę jie nė neprisimins tokios smulkmenos, kaip kažkieno per daug atviri apdarai ar prie kostiumo apsiauti nevalyti batai. Anokia čia vertybė ta kitų nuomonė?


Vis dėlto teko nugirsti taiklią mintį apie mokyklinių laikų vertę. Pasibaigus šventinėms fanfaroms, abiturientai lyg juokais apsikeitė mintimis apie būsimus klasės susitikimus. Tačiau čia pat susizgribo, jog vidurinėje mokykloje klasės – it formalumas. Per visus mokyklinius metus vienoje klasėje likti pasisekė nedaugeliui. Skirstymas į stropesnius ir prastesnius bei įvesta profilinio ugdymo sistema neretai ir patiems mokiniams susukdavo galvą – kas klasės draugai, o kas ne. Į susirinkimus atėjusieji tėvai taip pat nuolat išvysdavo naujų veidų ir sunerimdavo įsukę ne į tą kabinetą. Kai kurie dėl to nematė tikslo dalyvauti ir išleistuvių vakare. Dabar jau ir patys abiturientai klausia – kas dalyvaus mūsų klasės susitikime? Juk vidurinėje vieniems per kitus maišiusis bendrose pamokose, matyt, ir susitikimus teks organizuoti grandiozinius – ne klasės, o laidos.


Kita vertus, suderinti gali tekti ne tik bendrystę, bet ir avialinijų reisus. Pagal UCAS (UK Universities & Colleges Admissions Service) sistemos pateiktą statistiką šiais metais prašymus studijuoti Didžiojoje Britanijoje pateikė 28 proc. daugiau Lietuvos abiturientų nei pernai. 2010-aisiais užregistruoti 2 501 stojimo prašymai, o šiemet net 3 209. Suvilioti legendų apie aukšto lygio užsienio universitetus, modernias mokymo technologijas juose abiturientai nė nemano likti vėjo perpučiamuose lietuviškuose bendrabučiuose ir būti stekenami aštuoniasdešimtmečių profesorių. Net jei ir nepavyks mokslo siekti kitame pasaulio krašte, geriau jau likti ten kokiu darbininku, nei Tėvynėje ploti tūkstančius už mokslą, o baigus – tapti naujai iškeptu tortu darbo biržos lentynoje. Juk ir tikimybė didesnė, kad užsienietišku kastuvu savąjį mersedesą uždirbsi greičiau, nei trimis lietuviškais diplomais mosuodamas vietinės įmonės vadovui.


Praėjus ketveriems metams po savo pirmojo diplomo – brandos atestato – gavimo, šiemet įgijau antrąjį ir jei pavyks, rudeniop keliausiu trečiojo link. Mersedeso vis dar neturiu. Užtat klasiokų, kurie dirba užsienyje, bene dešimtis. Bus, kas pavėžins. Tai kas kitąmet dalyvausite klasės susitikime?


Jolanta VENSKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių