Žurnalisto pastabos

Vajui reikėtų patikėtinių

Praėjusią savaitę minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, profesinės šventės proga gavome įvairiausių sveikinimų. Tarp jų – net kelių ministrų linkėjimai. Geras žodis niekada ne pro šalį, bet Vyriausybės narių

nuoširdumu imame abejoti prisiminę, kad pernai ar užpernai tokių linkėjimų nesulaukėme. Tie ministrai postus gavo prieš trejus metus laimėję Seimo rinkimus, o nauji rinkimai – kitąmet. Ar ne ši priežastis buvo stimulas ministrams pasveikinti spaudos darbuotojus? Sakoma, mažos dovanėlės stiprina draugystę? Bet toks veidmainiškas elgesys dar labiau skatina nepasitikėjimą Seimo nariais. Dauguma jų – rūpestingi ir pareigingi, malonūs ir atidūs tik iki rinkimų….

Paskutinių apklausų duomenimis, labiausiai ne tik spaudos darbuotojai, bet ir šalies gyventojai nepasitikėjo Seimu. 86 proc. viešosios nuomonės apklausos dalyvių įstatymų leidėjams negailėjo kritikos. Užtat Prezidentė yra pelniusi liaudies pripažinimą – jos tarnyba pasitiki apie 70 proc. Lietuvos gyventojų. Štai savo samprotavimus redakcijoms mėgstantis išsiuntinėti Seimo narys Saulius Stoma, šiaip jau tikrai mokantis valdyti žodį, artėjant metiniam šalies vadovės pranešimui, pažėrė pasiūlymų: „Kad ir kokia stipri būtų Prezidentė, jos vienos, perlaužiant ydingą politinę kryptį, tikrai nepakaks. Jau dabar matome, kad reikalai stringa. Pasipriešinimas tampa vis geriau organizuotas ir įžūlus. Mat paliesti labai įtakingų grupuočių gyvybiniai interesai. Todėl reikia panašių vertybių pagrindu sukurtos plačios jėgos, kuri galėtų iš pagrindų atnaujinti visą politinę sistemą. Kas ją galėtų paskatinti? Akivaizdu, kad prasidedantis naujų partijų dygimas neatneš kažko daug geresnio nei yra dabar. Visuomenėje tiesiog neliko tikrų, neapdergtų autoritetų. Išskyrus vieną. Prezidentę… Tai kas belieka, Prezidente? Tik paskelbti visos politinės sistemos atnaujinimo vajų. Padaryti tai, ko nepadarė Valdas Adamkus. Grąžinti mūsų politikai amžinąsias vertybes. Žmonėms – pasitikėjimo valdžia viltį. Tai iššūkis, vertas Prezidentės.“ Skaitydama tokias teisingas ir įkvepiančias Seimo nario mintis galvoju, kas galėtų šalies vadovei padėti įgyvendinti tokį iššūkį? Žinoma, visų pirma mes, šalies žmonės. Betgi esame daugelis tik savo problemomis užsiėmę, nes valdžia nusivylę… Gal tiksliau tariant, apvilti jau labai seniai, dar tada, kai sociologinės apklausos nebuvo tokios madingos. Tada tikėjome ir pasitikėjome tais žmonėmis, kurie mums deklaravo amžinąsias vertybes politikoje. Todėl mūsų rajone pirmąkart į nepriklausomos Lietuvos Seimą išrinkome sąjūdietį, žaliųjų judėjimo aktyvistą geologą Joną Šimėną. Po dvidešimties metų jį vėl (nors ir su pertrauka) regime Seimo nario kėdėje. Ir nebeatpažįstame buvusio gargždiškio. Ne, ne todėl, kad metų našta jį pakeitė. Jį pakeitė kita našta – privačių ir viešų interesų painiojimas.

Šios Seimo kadencijos pradžioje konservatorė Aurelija Stancikienė atsisakė Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkės posto J. Šimėno naudai. Dabar buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė kaltina J. Šimėną nežiūrint aplinkos apsaugos ir proteguojant verslo interesus. Konfliktas ypač išryškėjo, kai Seime priimant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą jame netikėtai atsirado formuluotė, neribojanti hidroelektrinių galios. Tačiau už tai kaltę prisiėmė komiteto darbuotoja, o J. Šimėnas teigė esąs niekuo dėtas.

Šiais metais savaitraščio „Veidas“ užsakytoje Seimo ir Vyriausybės narių apklausoje, kuria buvo siekiama išsiaiškinti, ką parlamentarai laiko svarbiausiais lobistais, į sąrašą devintuoju numeriu pateko ir J. Šimėnas.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija nagrinėjo A. Stancikienės bei Algio Čapliko skundą ir mėgino J. Šimėnui prisiūti interesų painiojimą, tačiau pabarė tik už netinkamai užpildytą interesų deklaraciją – kad nenurodė savo sūnaus, gaminančio kurui tinkamas šiaudų granules, verslo. Komisija taip pat rekomendavo J. Šimėnui susilaikyti balsuojant dėl atsinaujinančių išteklių, tačiau Irenai Degutienei vis vien teko iš Seimo pirmininkės tribūnos grūmoti, kad šis patrauktų pirštus nuo balsavimo aparato.

Prisimindama J. Šimėną, neišlaikiusį išbandymo valdžia (jo atvejis, deja, yra ne vienetinis, o chrestomatinis), pesimistiškai reaguoju į parlamentaro S. Stomos pasiūlymą Prezidentei skelbti visos politinės sistemos atnaujinimo vajų. Kas bus jos patikėtiniai, jau tikrai ištvėrę ugnį, vandenį ir varines triūbas? Tai yra žmonės, vykdantys šią kilnią misiją vardan valstybės gerovės, o ne vardan savo interesų? Pripažinkime, tokių žmonių Lietuvoje stinga arba juos esame nustūmę į pašalį.

Vilija BUTKUVIENĖ