Žurnalisto pastabos
Be pudros
Praėjusį penktadienį žiniasklaidos priemonės spėjo išskalambyti žinią, kad Vyriausybė skirs 2 milijonus europinių pinigų, kuriais bandys sukurti teigiamesnį valstybės tarnybos įvaizdį. Nespėjo viešųjų ryšių agentūros rankas iš laimės pasitrinti, kaip šį trečiadienį driokstelėjo kita žinia. Nelabai gera reklamuotojams ir įvaizdžių kūrėjams.
Taigi, premjero Andriaus Kubiliaus nurodymu stabdomas konkursas valstybės tarnybos įvaizdžio stiprinimui, iškilus abejonių dėl jo tikslų. Premjero nuomone, nepaisant to, kad tai yra ES lėšomis finansuojamas projektas, pinigai negali būti švaistomi valstybės tarnautojų „veido pudravimui“. „Pirmiausia valstybės tarnybą reikia iš esmės reformuoti, o tik tada kalbėti apie kažkokio jos įvaizdžio formavimą. Tikrai neturėtų būti tam dabar leidžiami pinigai“, – sakė A. Kubilius.
Premjero patarėjas Virgis Valentinavičius suskubo pridurti, kad konkursas valdininko įvaizdžiui gerinti yra nesusipratimas. Esą negalima gerinti įvaizdžio, kol patys valdininkai nepasikeis. Na, taip, lauk, šuneli, kol padvės kumelė…
Labai daug Lietuvos (o ir rajono) valstybės tarnautojų tikrai pasiaukojamai ir profesionaliai atlieka savo pareigas, bet apskritai tenka konstatuoti, kad valstybės tarnautojai liaudyje neturi gero vardo. Galima pykti ant žiniasklaidos, kad ji iš musės kartais padaro dramblį: nufilmuoja ar nufotografuoja tarnautoją, važiuojantį tarnybiniu automobiliu pietauti namo, aptinka bešvenčiantį darbo metu gimtadienį arba ranką tiesiantį į interesanto atneštą kalėdinę dovanėlę, arba kaip kokiam nors neeiliniam savivaldybininkui pirmiau kiemą užsnigus nukasa, o tik paskui konkursą laimėjusios bendrovės traktoriukas į gatves pasuka ir pan. Galima įsižeisti dėl žurnalistų įžūlumo ir ieškoti savo garbės ir orumo net teismuose, bet beveik kiekvienas pilietis, kuris su rimtu reikalu, pavyzdžiui, dėl statybų, žemių ir pan., susiruošia į valdiškas įstaigas, patiria vienokį ar kitokį išbandymą. Deja, nepadauginantį pagarbos valdininkijai.
„Valstybės tarnautojai privalo tarnauti žmogui, tačiau jie žmogumi nesirūpina. Vertindami mūsų paklausimus, prašymus, skundus ir pan., kai kurie darbuotojai atsirašinėja, vilkina atsakymus, neveikia „vieno langelio“ principas“, – tokių ir panašių replikų redakcijoje ir iš pavienių asmenų, ir ypač iš bendruomenių atstovų sulaukiame kone kasdien.
Štai po antradienį Doviluose įvykusios rajono kaimo bendruomenių ir gyventojų konferencijos dėl vėjo energetikos vystymo jau trečiadienį ryte aktyviai savo teises ginanti Pjaulių kaimo bendruomenė išplatino pareiškimą Savivaldybės administracijai, merui dėl žemės reglamento keitimo privačiose žemės savininkų teritorijose. Bendruomenininkai laukia atsakymo, ar tikrai reglamentas pakeistas remiantis galiojančiais LR įstatymais? Jie teigia, kad tai aktualu daugeliui rinkėjų. Pareiškimo autoriai norėtų, kad šis klausimas būtų viešai išaiškintas „Bangoje“. Galbūt Savivaldybės administracijai kartais ir apmaudu nuolat teisintis. Bet privalu įsisąmoninti, kad nuoširdus bendravimas su žmonėmis, gebėjimas nuryti karčią kartais ir neteisingos kritikos piliulę, kantrybė aiškinant net banaliausius, suprantamiausius dalykus yra valstybės tarnybos prievolė, o politikams – tiesus kelias į dar vieną kadenciją.
Tiesa, didesniųjų miestų gyventojai tvirtina, kad provincijų savivaldybėse tarnautojai dirba sąžiningiau ir kruopščiau. Viena kauniečių šeima atėjusi į redakciją tik gerais žodžiais minėjo visas rajono Savivaldybės institucijas, su kuriomis teko susidurti skausmo valandą ir svarbiausia rūpinantis, kad ligotas garbaus amžiaus tėvas neliktų be nuolatinės priežiūros. Kauniškiai neslėpė nuostabos, kaip Gargžduose operatyviai atsiliepiama į gyventojų lūkesčius. „Tuos reikalus Kauno savivaldybėje būtume tvarkę mažiausiai pusę metų, o čia viskas pozityviai buvo išspręsta per keletą dienų“, – tokia laikinosios sostinės gyventojų išvada.
Bet Kauno savivaldybė, įsirengusi koplytėlę, tokia išmone šiomis dienomis pralenkė visas kitas. Kas jiems tas gyventojų įvertinimas, pats Aukščiausiasis suteiks malonę?
Vilija BUTKUVIENĖ
