Žurnalisto pastabos
Trispalvė – vargšų vėliava?!
Paskutinę birželio savaitę nuo ankstaus antradienio ryto iki ketvirtadienio vakaro Lietuvoje kabėjo trispalvės su gedulo kaspinais. Lietuva gedėjo birželio 26 dieną po sunkios ligos užgesusio pirmojo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išrinkto Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko. Trispalves vėl kėlėme liepos 6-ąją minėdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną.
Pastarosiomis savaitėmis miestų ir miestelių gatvėse plevėsavusios Lietuvos valstybės vėliavos privertė susimąstyti, ką man pačiai reiškia trispalvė. Pamenu, kaip vaikystėje prie namo kampo įtaisytame parūdijusiame laikiklyje per šventes iškeldavome vėliavą. Jei atvirai, tada nelabai rūpėjo ta vėliavos prasmė, tiesiog patikdavo žiūrėti, kaip ji plevėsuoja vėjyje. Dar pamenu darželyje auklėtojų mokytą dainą: „Geltona spalva – tai saulė,/ Žalia – tai laukų spalva,/ Raudona spalva – tai kraujas,/ Kartu jos – tai Lietuva.“ Kai buvau maža, ši daina buvo populiari. Girdėdavau ją ne kartą dainuojant įvairių švenčių metu, dažnai ji skambėdavo ir iš televizoriaus ekrano. Net ir nelabai suprantant vėliavos reikšmę ir prasmę vaikiška širdutė išgirdus šiuos žodžius ir stebint mieste plevėsuojančias vėliavas kažkaip visada stipriau suspurdėdavo.
Nuo vaikystės Lietuva man asocijuojasi būtent su trispalve. Todėl Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos minėjimo metu pasigirdę svarstymai, kad reikėtų atsisakyti dabartinės trispalvės bei grąžinti senąją, istorinę Lietuvos vėliavą, man ne itin patiko. Viešojoje erdvėje pasigirdo ne viena nuomonė, kad būdama viena seniausių valstybių Europoje Lietuva pamiršo savo istorinę vėliavą – baltą raitelį raudono audeklo centre. Pirmąjį kartą paminėtą XV amžiuje kalbant apie Žalgirio mūšį tautine vėliava ją norėta pripažinti ir Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m., tačiau šis siūlymas daug kam buvo nepriimtinas. Prieš daugiau nei 90 metų Jonas Basanavičius, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir archeologas Tadas Daugirdas nusprendė, kad Lietuvos vėliava bus trys vienodo pločio juostos: geltona, žalia, raudona. 1940 m. birželį prasidėjus Sovietų Sąjungos okupacijai vietoje trispalvės gatvėse pasirodė raudona vėliava su kūju ir pjautuvu. Vis dėlto sovietinės respublikos vėliava neįstengė užgožti senosios trispalvės. Geltona, žalia, raudona plevėsavo visuose Sąjūdžio mitinguose. O 1992 m. spalio 25 d. priimta Konstitucija įtvirtino tautinės trispalvės kaip valstybinės vėliavos statusą.
Šiandien, pradėjus vis garsiau diskutuoti, kad reikėtų atsisakyti dabartinės trispalvės ir grąžinti senąją, istorinę Lietuvos vėliavą, man kyla natūralus klausimas: kodėl? Nesuprantu, kodėl turime atsisakyti vėliavos, kuri turi beveik šimto metų istoriją, pažymėtą karais, represijomis, nepriklausomybės kovomis, Sąjūdžio judėjimu, daugybe sporto pergalių ir daugeliu kitų įvykių. Egzistuoja ištisa žmonių karta, įskaitant ir mane, kuriems Lietuva asocijuojasi būtent su trispalve.
Be to, juk senoji Lietuvos vėliava nėra panaikinta. Įstatymiškai įtvirtintas šios vėliavos, kaip istorinės Lietuvos vėliavos, statusas, jos pagrindu sukurtas kitas pagrindinis Lietuvos simbolis – herbas. Neatsisakoma ir su ja susijusios istorijos, tiesiog atskiriami du dalykai – istorinė praeitis ir šiuolaikinė moderni valstybė. Todėl idėja keisti Lietuvos vėliavą man atrodo gana keista.
Rašydama šia tema prisiminiau ir viename dienraštyje dar prieš kelerius metus išspausdintą straipsnį, kuriame išsakyti argumentai, kodėl reikėtų keisti vėliavą, švelniai tariant pribloškė. Beje, ne mažiau pribloškė ir tai, kad straipsnis antrašte „Trispalvė – vargšų vėliava?“ buvo išspausdintas Kovo 11-osios šventės išvakarėse. Tačiau grįžkime prie argumentų. Straipsnį rengusi žurnalistė pastebi, kad į Lietuvos labai panašios yra Etiopijos, Ganos ir Senegalo vėliavos. Afrikietiškas paraleles ir akcentus autorė rašinyje dėlioja pasitelkusi ne itin žinomo rinkodaros specialisto Eduardo Potašinsko nuomonę. O jis teigia, kad pagal vėliavos spalvas ir jų išsidėstymą esame tarp vargingiausių valstybių. „Mūsoji vėliava neįsimintina, ji užsieniečiams primena kurios nors Afrikos šalies vėliavą, nuolat painioja. Jei vėliavoje turėtume veržlų Vytį, jis būtų įsimintinas, išskirtinis, verstų domėtis, kieno tai vėliava, kokia tai šalis, kur ji yra, gal ten galima investuoti.“ Absurdiškesnės idėjos seniai nesu girdėjusi. Keiskime Lietuvos vėliavą, kad užsieniečiai čia daugiau investuotų?! O ko vertas pastebėjimas, kad valstybės vėliava tapusi trispalvė nubloškia mūsų šalį į vargingiausių šalių klubą!
Sunku pasakyti, koks šiandien yra daugelio lietuvių santykis su trispalve. Sunku nuspėti, ar žmonės ją keltų per valstybines šventes, jeigu už neiškėlimą negrėstų baudos. Tačiau esu tikra, kad tokie absurdiški palyginimai tikrai pribloškia ne vieną. O faktas, kad trispalvėmis miestai pražysta įvairių sporto pergalių metu tikriausiai rodo, kad daugeliui Lietuvos vėliava vis dėlto yra svarbus valstybės simbolis.
Milda JUDELYTĖ
„Bangos“ korespondentė
