Žurnalisto pastabos
Eismo kultūros mados
Tobulai saulėtas rytas po tobulo savaitgalio. Gerdama rytinę kavą vartau laikraščius, akimis permetu naujienas pagrindiniuose interneto puslapiuose. Ir nuotaika pamažu bjūra. Be visų ne itin malonių naujienų apie motinystės išmokų mažinimą, per savaitę vėl padidėjusį bedarbių skaičių, kitų politikos ir ekonomikos batalijų, akis bado ir kraupesnių straipsnių antraštės: „Per avariją Klaipėdoje sunkiai nukentėjo dvi turistės iš Vokietijos“, „Motorolerio vairuotojas Panevėžyje „neišsėmė“ posūkio“, „Kraupioje 4 automobilių avarijoje Molėtų rajone – žmogaus žūtis“.
Seniai pastebėjau tendenciją, kad po savaitgalių tokių antraščių žiniasklaidoje būna daugiau. Kiekvieną savaitę iš skirtingų Lietuvos vietovių mus pasiekia vis nauji ir nauji pranešimai apie tragiškus įvykius keliuose ir autoavarijas, kuriose žūsta ar yra sužalojami žmonės. Nemėgstu gilintis į tokių straipsnių detales, bet ir perskaičius antraštes tenka pripažinti, kad visais įmanomais būdais bandomas pažaboti karas mūsų keliuose vis dar tęsiasi.
Na taip, galime pasidžiaugti, kad po akcijos „Stop karui keliuose“ paskelbimo situacija šiek tiek pagerėjo. Aktyvi socialinė reklama, kai stendai gatvėse, radijas ir televizija rėkte rėkia apie kelyje tykantį pavojų, priimti griežtesni įstatymai davė rezultatų. Tragiškų įvykių keliuose statistika lyg ir gerėja, žmonės lyg ir sąmoningėja. Štai vienas greitį be proto mėgęs mano draugas po STOP paskelbimo ėmė važinėti tvarkingiau. Nemeluosiu, ir pati anksčiau buvau greičio mėgėja, tačiau dabar net ir važiuodama automagistrale vis atsargiau spaudžiu greičio pedalą. Mano bičiulių mažamečiai vaikai įsėdę į automobilį neleidžia tėvams užvesti raktelio, kol visi neprisisega saugos diržų. O mano draugė, kuriai saugos diržai keldavo emocinę alergiją ir neva net fiziškai dusindavo, dabar juos segasi net važiuodama apsipirkti į šalia namų esančią parduotuvę. Ir jokios alergijos, jokio dusulio. Gerų pokyčių yra, deja…
Didžiausia problema vis dar lieka greitis ir alkoholis. Tai tikriausiai dvi svarbiausios Lietuvos keliuose vykstančio karo priežastys. Girtų vairuotojų rankose automobilis vos ne kasdien tampa žudymo įrankiu. O tokių žudymo įrankių Lietuvos keliuose dar juda daug. Tuo teko įsitikinti ir šį savaitgalį viešint draugų sodyboje Telšių rajone, visai šalia Šatrijos kalno. Su linksma bičiulių kompanija įkopę į vieną aukščiausių Lietuvos kalnų ir ramiai gulinėdami ant žalios žolytės jo viršūnėje likome apstulbę. Tik šįkart, deja, nustebino ne gamtovaizdžio grožis, ne žali kalnai ir slėniai, mažomis gėlytėmis mėlynuojantis kalnas… Apstulbome nuo daugybės girtų poilsiautojų. Paaiškėjo, kad Šatrija – mėgstama vietinių pramogavimo vieta. Labiausiai pribloškė vaizdas, kai iš apkriošusio BMW automobilio išvirto keturi vyrai. Visi vos pastovėjo ant kojų, rankose laikė nugertus alaus ir vieną brendžio butelį. Brendis, beje, buvo pas vairavusįjį, ir jis nuolat smagiai iš jo gurkšteldavo. Komiškai atrodė tas jų kopimas į kalną: du žingsniai į viršų, keturi – atgal… „Taip lipdami greičiausiai ir iki ryto viršūnės nepasieks“, – garsiai pagalvojome ir nusijuokėme. Tačiau juokas baigėsi, kai supratome, kad ant kojų ar kūlversčiais nusileidę nuo kalno, jie sės į savo BMW, ir dar vienas žudymo įrankis pajudės į kelią. Kas žino, kas taps jo auka: mažametis vaikas, nėščia moteris, studentas ar pagyvenęs vyriškis… Nusileidę nuo kalno paskambinome policijai. Lyg ir sureagavo, pažadėjo atvažiuoti. Nežinau, ar atvažiavo, nes mes neturėjome laiko laukti, bet išvažiavome ramūs, mat leisdamasis nuo kalno vienas draugas rado vieno iš „alpinistų“ pamestus automobilio raktelius. Gal ir pasielgėme kiauliškai, bet išmetėme juos į šalia stovėjusį konteinerį. Tad, jei policija į mūsų iškvietimą nesureagavo ir neatvažiavo, tai Šatrijos „alpinistai“ bent jau namo turėjo grįžti pėsčiomis arba kviesti techninę pagalbą. Žudymo įrankis į kelią neišvažiavo.
Šatrijos istorija privertė susimąstyti, kad didžiausia problema keliuose vis dar yra vairuotojų kultūra. Liūdna, kad dauguma mūsų nesuprantame, kas yra elementari eismo kultūra, mums trūksta atsakomybės, nesirūpiname nei savo, nei keleivių, nei pėsčiųjų saugumu. Pritariu tiems, kurie įsitikinę, kad rezultatų šioje srityje galime pasiekti tik įdiegę švietimo programą ir eismo kultūros pradėję mokyti nuo darželio, kaip tai daroma daugelyje Europos Sąjungos valstybių.
O kol to nėra, mūsų keliuose gyvuoja įdomios eismo kultūros mados. Štai, pavyzdžiui, pėstieji per perėjas bėgte bėga. Jei jau vairuotojas teikėsi sustoti, tai perėją privalai įveikti kosminiu greičiu, nes vairuotojai dažnai būna nekantrūs žmonės. Graudu buvo žiūrėti, kai lazdele pasiramsčiuodama močiutė perėją stengėsi įveikti maksimaliu greičiu, o „lexuse“ sėdėjęs jaunuolis spaudė garso signalą, neva: „Greičiau judėk, pyyyp.“ Ir močiutė skubėjo, nes žinojo, kad ilgai painiotis po jo ratais – negerai. Dar viena žavi tradicija – posūkių nerodymas. Pastaruoju metu tai tampa beveik mados klyksmu. Gerai tiems, kurie turi aiškiaregystės dovaną ir iš anksto žino, kada ir į kurią pusę priešais važiuojantis automobilis suks. O jei tokios dovanos neturi, ir dar pats rodai posūkius – tai esi atsilikęs nuo mados klyksmo. Tada belieka pačiam klykti iš nevilties, tik vargu, ar tas klyksmas padės…
Milda JUDELYTĖ
