• 20 gegužės, 2022
|

20 metų sukaktį mininčios „Gulingės“ vadovė labiausiai vertina pasitikėjimą

„Per 20 „Gulingės“ gyvavimo metų nesame susipykusios, piktą žodį viena kitai pasakiusios. Mudvi sieja šimtaprocentinis pasitikėjimas, pagarba. Be to, viena kitą papildome, nes esame visiškai skirtingos“, – sako R. Čėsnienė (priekyje) apie save ir kolegę J. Gricienę, paskatinusią imtis verslo.

„Kas turi būti svarbu, jei norite kurti firmą? Dievo dovana – geras kompanionas“, – sako 20 metų gyvuojančios krovinių pervežimo tarpininkavimo įmonės „Gulingė“ direktorė Renata Čėsnienė. Ji sutiko papasakoti apie verslo pradžią, patirtus sunkumus ir džiaugsmus, kuriuos išgyvena ne viena.


Iš samdomo darbo
Su krovinių gabenimo autotransportu tarptautiniais maršrutais tarpininkavimo paslaugomis Plikiuose gyvenanti R. Čėsnienė susipažino būdama visai jaunutė. Porą metų ji dirbo brolio Juozo ekspeditorių įmonėje, kuri sustabdė veiklą. Įsidarbinusi bendroje Lietuvos ir Rusijos firmoje, teikusioje tokias pat paslaugas, po kurio laiko pasikvietė buvusią kolegę Jurgą. „Dirbome dvi ekspeditorės ir direktorius. Kaip ir daugumoje įmonių, samdomi darbuotojai nebuvome skatinami finansiškai, tik gaudavome atlyginimą, direktorius padėkodavo už gerą darbą, ir tiek“, – pasakojo R. Čėsnienė. Jaunoms moterims tai buvo finansiškai sunkus laikas. Jurgai kilo idėja kurti įmonę, o jos tėvelis (dabar jau a. a.) pažadėjo paskolinti pinigų verslo pradžiai. „Tas Jurgos pasiūlymas kurti įmonę nuskambėjo taip, lyg kas būtų manęs paklausęs, ar tekėsi? Nieko negalvodama pasakiau „taip“, ir 2002 m. sausio 21 d. įregistravome „Gulingę“. Kolegei buvo 24-eri, man 29-eri, ir kaip vyresnei Jurga pasiūlė man būti direktore“, – šypsodamasi pasakojo R. Čėsnienė. Ji neslėpė, kad baugino atsakomybė, būgštavo ir dėl to, ar įmonės sąžiningai ir laiku atsiskaitys už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, kaip į dvi pradedančias verslininkes reaguos stambios vežėjų firmos. „Pirmi metai buvo labai sunkūs, tačiau mudvi labai palaikė ant­rosios pusės. Mokėjome atlyginimą savo buhalterei, o pačios makaronais dalijomės. Vyras vis sakydavo, kad laikytumėmės, kad po pirmų metų ateis pripažinimas, – išbandymų pradžią prisiminė „Gulingės“ vadovė. – Iš tiesų po metų paskambino vienos stambios įmonės direktorius ir paklausė, kaip laikomės. Nuo tada įgavome pasitikėjimo ir jį auginome.“


Krizė, skolos ir pandemija
Kai atrodė, jog verslas įsibėgėja, užgriuvo 2008–2009 m. ekonominė krizė ir „Gulingę“ prislėgė 100 tūkst. litų skola: už paslaugas, kaip sakė jos direktorė R. Čėsnienė, po 1, 2, 3 tūkstančius ir daugiau nesumokėjo kelios firmos. Tačiau ir šiuos sunkumus dvi jaunos verslininkės įveikė. Vis dėlto išbandymai nesibaigė: nusivylus tais, kuriais pasitikėjo, – vieni neatsiskaitė, kiti pardavė savo verslą – trejus metus vėl teko gyventi susiveržus diržus. „Daugelis mūsų vietoje būtų paskelbę bankrotą, bet žinojome, kad mumis žmonės pasitikėjo. Sunešėme savo santaupas, savo giminių, atsiskaitėme su vežėjais ir prieš kelis mėnesius baigėme atiduoti 40 tūkst. eurų skolą“, – lengviau atsiduso „Gulingės“ direktorė. Šiuo metu vienam skolininkui esanti iškelta byla. Verslininkė sako, kad žmonėms iš šalies kartais atrodo, jog turint įmonę vos ne sninga pinigais, tačiau ji su kolege ne kartą patyrė, ką reiškia pinigų stygius, kai vaikas atidaręs šaldytuvą klausia, kodėl nėra ko valgyti…
Pandemija „Gulingei“ irgi nepadėjo suklestėti. R. Čėsnienė prisipažino, kad iš pradžių nežinojusi, kaip elgtis, jei ištiks krizė. Tačiau kolegė Jurga ją nuramino keliais žodžiais: „Kai bus, tada pažiūrėsim.“ Toks nusiteikimas, nepanikavimas pasiteisino.
„Gulingė“, kaip sakė R. Čėsnienė, daugiausia dirba su viena Lenkijos firma. Jos vairuotojams ekspeditorės ieško krovinių Europoje. Žinodamos, kur, pavyzdžiui, tuo metu Vokietijoje yra lenkų firmos mašina, krovinių paieškos sistemose ieško artimiausio krovinio, derina kainą, siunčia vairuotojams adresus, kontroliuoja telefonu, pildo dokumentus. „Būna, kad vairuotojai dėl kokių nors problemų skambina ir vėlai vakare. Bendraujame lenkų kalba, tačiau aš jos gerai nemoku, savo gebėjimą vadinu transporto kalba. Kadangi vairuotojai kelionėse išvargsta, tenka būti ir psichologėmis, turime atsiliepusios nuraminti, visada būti gerai nusiteikusios. Ypač nelengva per pandemiją. Kartą visoje Vokietijoje vieną naktį tikrino vairuotojus dėl kovido. Sergančių neįleido į teritoriją krautis“, – prisiminė praėjusius metus R. Čėsnienė ir neslėpė, kad daug vairuotojų buvo susirgę, tad dėl visų teko jaudintis. Darbo pradžioje kiek įtartinai žvelgę į dvi moteris verslininkes vėliau vairuotojai, pasak „Gulingės“ vadovės, tapo draugiški, dalijasi savo išgyvenimais, pasipasakoja apie šeimą.


Apie tai nesvajojo
Kretingos 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Pranciškonų gimnazija) baigusi Renata buvo įstojusi į Katalikiškąją mergaičių kolegiją, bet jos nebaigė, po to Klaipėdos universitete siekė pedagoginio išsilavinimo. Kolegė Jurga ateitį tuomet siejo su muzika – studijavo Stasio Šimkaus konservatorijoje. Nei viena, nei kita apie verslą tada nesvajojo ir jokių logistikos mokslų nebaigė. „Jei kas mokykloje būtų pasakęs, kad dirbsiu tokį darbą, būčiau pasiūliusi pasimatuoti temperatūrą. Aš per daug judri, kad sėdėčiau biure, bet gyvenimas parodė kitką“, – šypsojosi „Gulingės“ vadovė ir prisipažino, kad jai įstrigo per šimtadienį vienos mokytojos palinkėjimas abiturien­tams būti gyvenime nepriklausomiems nuo nieko. Tada Renata sakė nelabai supratusi, ką reiškė šis palinkėjimas, tačiau dabar laisve ji vadina galimybę dirbti ne samdomą darbą, galimybę pakeisti vienai kitą su kolege, neįspraustą į laiko rėmus nuo 8 iki 17 val. darbo grafiką. „Žinoma, mudvi turime savo tvarką, režimą, nesinaudojame viena kita, o jei vėluojame į darbą nors 15 minučių, viena kitą perspėjame, atsiprašome. Bet yra įvairių situacijų, kai žinau, jog kolegė mane pakeis, – privalumus vardijo R. Čėsnienė. – Tačiau darbas specifinis. Keistai man skamba klausimas, iki kelintos valandos dirbsiu, nes dirbu, kiek reikia, kiek yra darbo. Juk nepasakysiu vairuotojams, kad jie lauktų, nes mano darbo laikas baigėsi, o problemą išsiaiškinsiu rytoj.“
Nuo pat pažinties pradžios puikiai sutariančios Renata ir Jurga ne konkuruoja, o viena kitai padeda, viena kitą supranta iš smulkmenų, net be žodžių. Klaipėdoje įkurtoje įmonėje, be R. Čėsnienės ir J. Gricienės, jau 20 metų dirba buhalterė Dalia Kasparavičienė, šiuo metu ir vadybininkė.
Paklausta apie ateities planus, Renata šyptelėjo, kad per daug drąsiai svajoja, bet norėtų turėti ir atsarginę valtį ar mažą laivelį, t. y. moteriškesnį verslą. Tiesa, ji dar ir ūkininkė, tėviškėje, Kretingos rajone, prie Valėnų piliakalnio, užsiimanti grūdininkyste.
Energinga ir pozityvi verslininkė – ir lietuvininkų draugijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkė, Kretingalės kultūros centro Plikių skyriaus teatro „Ciongs“ aktorė. „Bažnyčia, šeima, kelionės po Lietuvą… – taip pat mano laisvalaikis. Sūnui Laurynui 29 metai. Jis gyvena kartu su mumis, padeda rūpintis 89-erių metų tėčiu. Dukrai Vaivai – dvylika. Su ja ir mamytės seserimi vasaromis per atostogas važinėjamės po Lietuvos lankytinas vietas, muziejus. Nors esu aplankiusi ne vieną užsienio šalį, man labiausiai patinka kelionės po Lietuvą, tose pačiose vietose galiu būti po kelis kartus ir stebėti, kaip jos keičiasi“, – apie poilsį, kuris yra tokia pat būtinybė kaip ir darbas, pasakojo plikiškė verslininkė R. Čėsnienė.


Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš pašnekovės archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių