90-metės gyvenimo kelionė: iš Šilėnų – į Žadeikius per Žalakiškę

Giedrame 90-metės žadeikiškės Teresės Srėbalienės žvilgsnyje – gyvenimo džiaugsmas. „Nežinau, kas bus rytoj, bet šiandien esu laiminga“, – šypsojosi savo gražiuose, jaukiuose namuose savarankiškai gyvenanti jubiliatė. Ne tik dėkinga prigimtis – ir dvasinė stiprybė padėjo sulaukti gilios senatvės. Ilgaamžės sudėtingo gyvenimo istorija – dalelė Endriejavo krašto praeities.

Ilgaamžiškumo receptas
„Gimiau balandžio 2-ąją, todėl niekada niekam nemeluoju“, – nuotaikingai ištarė 90-mečio sulaukusi T. Srėbalienė. Visą savaitę jai skambino telefonu, trobos duris varstė sveikintojai – ne tik giminaičiai, kaimynai, bet ir Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė su socialine darbuotoja Danute Lukauskiene atvyko pasveikinti su jubiliejine sukaktimi.
Guvi, žvali devyniasdešimtmetė pasitinka savo šviesiuose, gražiai sutvarkytuose namuose ir kviečia prie stalo kartu su ja išgerti kavos. Savarankiškai besitvarkanti ilgaamžė pasidžiaugė, kad jai nereikia globos, neteko gydytis ligoninėje, iki šiol nevartoja jokių vaistų ir tik kartą per metus artimieji nuveža pas šeimos gydytoją atlikti sveikatos tyrimus. Lazdelės prireikia išėjus į lauką.
Senolė jaučiasi saugiai, nes kaimynystėje įsikūrę sūnūs Antanas ir Algirdas su šeimomis – bet kada juos pasikviesi, nekviečiamos kasdien aplanko martelės, anot jos, kaip dukrelės. Beje, šie ne tik pas mamą skuba – bėdai nutikus, kiekvienam padeda. Jubiliatės vaikai geru žodžiu minimi Endriejavo seniūnijoje. Trečias sūnus Vidmantas gyvena Plungėje, bet irgi dažnai aplanko.
Didžiausią palaimą T. Srėbalienė pajuto sulaukusi 90-ojo gimtadienio. „Sūnūs su marčiomis man tokią šventę padarė! – šypsojosi ji. – Supratau, kad mane gerbia ir myli. Dėkoju savo artimiesiems, gyvenimui, dėkoju Aukščiausiajam, kad tiek sulaukiau. Nežinau, kas bus rytoj, bet šiandien esu laiminga.“ Jubiliatė apgailestavo, kad iš 5 anūkų bei tiek pat proanūkių ne visi jos gimtadienio šventėje galėjo dalyvauti – kovidas sutrukdė. Beje, ilgaamžė rūpinasi savo sveikata – trimis skiepais nuo šio viruso stengėsi apsiginti.
T. Srėbalienė 8 vaikų šeimoje buvo jauniausia. Gargžduose gyvena dvi vyresnės seserys, sulaukusios 93 m. ir 95 m. Giminėje užkoduotas ilgaamžiškumo genas: senolės pusbrolis anapilin išėjo 101-erių, o pusseserė – 103-ejų metų. T. Srėbalienė – viena iš vyriausių Žadeikių kaimo gyventojų, bet žvalumu, skaidriu žvilgsniu į pasaulį ji lenkia gerokai jaunesnes žadeikiškes. Senolė įsitikinusi, jog garbaus amžiaus sulaukti padėjo ir jos ramus, taikus būdas.

Paauglę atskyrė nuo šeimos
Iš Šilėnų kaimo Endriejavo seniūnijos kilusią T. Srėbalienę-Sakalauskaitę tebelydi brangios gimtinės vaizdinys. „Mūsų sodyba prie Žemaičių plento stūksojo ant kalniuko – stovėjo aštuoni pastatai, augo jovarai, liepos – kaip gražu buvo. Dabar jokios žymės nebelikę, – atsiduso pašnekovė. – Tėvai turėjo 56 ha žemės, bet reikėjo išmaitinti gausią šeimą – augome būrys vaikų. Mus lenkė prie darbų – nuo mažiausio iki vyriausio turėjome savo pareigas.“ Jos tėvelis Jonas Srėbalius buvo vienas iš raštingiausių Endriejavo krašto žmonių – baigęs gimnaziją, mokėsi karo mokykloje. Anot pašnekovės, nuo mokslo jį nutraukusi mama – paprašė grįžti į ūkį ir grįžo, anot pašnekovės, vargelio vargti, nes nebuvo kam jame tvarkytis. Tarpukariu J. Srėbalius dirbo Endriejavo valsčiaus viršaičiu. Pokariu jį nuteisė ir išvežė į lagerį, bet po metų kažkaip pavyko pabėgti – grįžo be sveikatos. „Tačiau kitais metais tėvus su 5 vaikais ištrėmė į Sibirą. Aš tą naktį nakvojau kaimynystėje, pas pusbrolį, ir likau. Neišvežė ir sesers Barboros, kuri buvo ištekėjusi ir gyveno Ablingos kaime, taip pat brolio Petro, dirbusio mokytoju Švėkšnoje“, – atskleidė T. Srėbalienė. Tuomet jai, šešiolikmetei, atrodė, kad atskyrė kaip avinuką nuo bandos – iki šiol gailisi, kad ją paliko. „Galvojau, kad nebeturiu šeimos – nieko nebeturiu. Dieve, galvojau, kokia būčiau laiminga kartu su visais gyvendama! Ir iki šiol apie tai galvoju“, – prisipažino pašnekovė. Dešimtmetis atskirtyje nuo saviškių. Blaškymasis tarp sesers Ablingoje ir brolio Švėkšnoje. „Pačiai reikėjo kabintis į gyvenimą, – atsiduso ji. – Visą ūkį konfiskavo – stribai išrankiojo iki paskutinio siūlo – išsivedė karves, prieauglį, išsivežė grūdus. Atsikėlę trobelninkai ardė pastatus ir kūreno.“

Ketvirtį amžiaus – su sunkiu pašto krepšiu
Ištrėmus tėvus po metų susitvėrė kolūkis. Pasak T. Srėbalienės, pirmininkas buvęs paprastas žmogus, sąskaitininkas – kaimo vaikinas, o ji – šio pavaduotoja. „Buvau baigusi pradinę mokyklą, bet supratimą turėjau“, – šyptelėjo pašnekovė. Vėliau ji Priekulėje baigė kursus ir tapo pieno supirkimo punkto darbuotoja. „Pieną pristatydavo apie šimtas gyventojų. Reikėjo kas 10 dienų daryti pieno tyrimus, apskaičiuoti riebalus ir kita – didelė buhalterija buvo, – dėstė T. Srėbalienė. – Bet per 12 darbo metų nė su vienu statytoju nesusipykau.“ Jubiliatė iki šiol prisimena, jog tada ir brangų pirkinį – dviratį įsigijusi.
Didesnį kraitį susikrovė įsidarbinusi dar ir antrame darbe – T. Srėbalienė 24 metus nešiojo paštą. „Oje, koks sunkus tada buvo laiškininkės krepšys, kurį reikėjo parsitempti iš Endriejavo pašto į Žadeikius, aplankyti daugiau nei pusšimtį sodybų keliuose kaimuose, – kalbėjo ilgaamžė. – Aš tikriausiai nuėjau tiek kilometrų, kiek yra iki Maskvos. Kartą su manimi žingsniavo ir pašto viršininkas, kuris labai stebėjosi, jog galima tiek sukarti per dieną. Buvo sunku, bet man patiko susitikti su žmonėmis, pasikalbėti. Gyvenimas nelepino, bet darbas sveikatos pripildė: judėjimas – sveikata.“
T. Srėbalienė prasitarė, kad anuomet buvusi pagerbta – jos fotografija buvo patalpinta garbės lentoje Gargžduose. Ši ilgaamžė yra ištikima „Bangos“ skaitytoja.

Linki stiprybės Ukrainai
T. Srėbalienė gražiausiu savo gyvenimo tarpsniu vadina laiką, praleistą su sutuoktiniu Antanu. „Su vaikinu iš Žalakiškės – šis kaimas jau ištrintas iš žemėlapio, susipažinau kaimo šokiuose. Buvau nutarusi netekėti, bet jis apsuko man galvą, – šypsojosi pašnekovė. – Tekėdama išgirdau, jog vyrą gaunu gerą, bet jau uošvienė… Teko apsigyventi tuose pačiuose namuose – 30 metų kartu išgyvenome ir nieko blogo nenutiko.“ Žadeikiuose Srėbalių šeima įsikūrė prieš pusę amžiaus.
„Gerą vyrą turėjau – blogo žodžio per gyvenimą nepasakė. Daug dirbome, ūkininkavome, bet mums buvo gera kartu“, – kalbėjo jubiliatė.
Jos brangus žmogus, su kuriuo išgyveno beveik 60 metų, amžinojo poilsio atgulė prieš 5 metus. T. Srėbalienė prasitarė, kad netekus vyro vakarais būna liūdna – jaučia tuštumą. „Ką veikiu? Skaitau – patinka knygos apie istoriją, – šyptelėjo devyniasdešimtmetė. – Žiūriu televizijos laidas – man svarbiausia politika, rūpi, kas dedasi pasaulyje. Kaip ramiai gyvenom, o kas dabar dedasi Ukrainoje… Kad tik ji išgyventų, kad prezidentas Zelenskis būtų stiprus – jis ypatingas žmogus. Esu vieną karą išgyvenusi – antro bijau.“

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.