Žemaitėškūs pasakuojėmūs telp gīvenėmėška patėrtės
Klaipiedas rajuona savivaldībės prišgaisrėnės tarnības vėršėninks Stanisluovs Vėrbauskis Gargždū kultūras cėntra folkluora ansambli „Cīrolelis“ repeticėjuos nusėmet kasdėiniu darbu našta ėr isėtrauk i dainū, liaudėis šuokiu, pasakuojėmu sūkori. Nu mažėns anam tėka deklamoutė eilieraštius ėr anu daug muok, bet dabar vės tonkiau scenuo tamp pasakuotuoju. Tėi pasakuojėmā ėr anū veikiejē na iš ronkuovē trauktė, vo tėkrė – iš gīvenėma. Vaikīstie išgėrstė, patėis Stanisluova patėrtė nutėkėmā gal kumet nuors būs ėr ožrašītė.
Nuostalgėjė gimtėnē
Šėlalės rajuonė, ont robežiaus so Plungės rajuonu, īr Stėrbėškiu kaims. Anamė priš Ontroji pasaulėni kara bova 300 suodību. S. Vėrbauskiou gimtāsis kaims ėr anuo žmuonis tuokėi brongė, kad ons pastatė akmėni so ožrašu Stėrbėškiu kaima bovosims ėr esontims gīventuojams. Stanisluovs isėtėkėnės, kad tradicėjės ėr anū tėstėnoms tik nu mūsa patiu priklausa, diel tuo ons organizou ėr gimtuoji kaima žmuoniu sosėtėkėmus.
Nuostalgėškė prisėmėnėmā bovosi stėrbėški aplonka tonkē – par kaima vingiava kels ratams važioutė, o šalėp – takielis žmuonims vākštiuotė. Stanisluova diedė gīvena bemaž ož trėju kiluometru. „Atmėnu, kāp vākā siedam ratu galė kuojės nulēdė, vo anuos tešk par balas, pėlnas vondėns“, – šīpsuos stėrbėškis, prisėmėnės, kāp sosėrinkdava kaimė po 20 vāku, paaugliu ėr žaisdava. Stanisluova tievoks dėrba mėškė ėr rostams vežtė toriejė ruogės: priekie bova mažesnės, vo pri anu prirėštas dėdesnės. Tas mažāsės vākā atsėrėšė veždavuos nu kalna lēstėis. Ont anū net po dešimti sosiesdava. Parēdava pėlnās batās snėiga, rēk numautė – nēn, nuors kriuok. Vo snėiga tumet priversdava tėik, kad par varteliu vėršu vākā ēdava.
Pradėnė muokīkla baigos, vėdorėnė bova ož 5 kiluometru Labardžiūs. Autuobusus žėima na vėsumet važioudava, tad Stanisluovs šuokdava ont slīdiu. Kas dabar gal atruodītė dėdėlė napatuogoma, anumet grūdėna vākus, o sīkiu teikė ėr maluonoma.
Veterinarėjės daktara pastebiejėmā
Pradiejės muokītėis Klaipiedās technikomė, Stanisluovs so draugu inėka sportoutė, sunkomus kėlnuotė, rezultatu sėiktė, ėr iš 44 kiluogramus svierosi vaikūza par ketverius metus pavėrta i dėkta vīra, o svarstīklės ruodė 105 kiluogramus.
Prisėmėnės jaunīstė ėr muokslus Stanisluovs joukas, kad tumet mėslėjė, jog baigės technikoma kou nuories, tou galies dėrbtė: agronuomu, mechanizatuoriu, zootechniku ėr veterinarėjės felčeriu. Nažėnuojė, kad teks rinktėis vėina specialībė. Nuors vaikėns svajuojė būtė chirurgs ėr gīdītė žmuonis, tēp ėr naatsėvuožėjė po pėrma kursa Kauna veterinarėjės akademėjuo perstuotė i Medicinas instituta. „Veterinarėjės muokslus sunkus, gal net sunkesnis negu žmuogaus medicinas studėjės, nes gīvoliu, paukštiu īr daug, vo žmuogus – tik vėins“, – svarsta Stanisluovs, veterinarėjė 6 metus studėjavės akademėjuo, o iš vėsa tam muokslou paskīrės net 11 metu.
Kas žėna, kāp būtu sosėkluostės Stanisluova gīvenėms, jē būtu tapės chirurgu, vės dieltuo ons tor kou džiaugtėis – dokra Duonata tapa medikė ėr tēp išpėldė anuo patėis svajuonė. Prancūzėjuo ana jau 15 metu dėrb radiuoluogė.
Pradiejės dėrbtė veterinarėjės daktaru Stanisluovs na vėina keista situacėjė patīrė. „Technikoma baigės bovau paskėrts dėrbtė kuolūki vīriausiouju veterinarėjės daktaru. Atēnu i darba, žvalgaus, kamė tėi kuolegas, jē aš čia vīriausis, tai tor būtė ėr daugiau veterinaru, – ni vėina nier“, – joukas pasakuodams žmuogus. Ba kuolūki gīvoliu, rēkdava ėr žmuoniu laikuomus gīdītė, ėr tims, koriu gīvolīs sonegaloudava, jouka nabūdava. O kartās mažiau patīrės veterinars, naišmanīdams, kon darītė, krēpdavuos pagalbas i kėta. „Sīki pavakarie skombėn vėins pažīstams ėr klaus, kāp pasėruoštė vaistus, nes karvė paralīžou. Sopasakuojau. Ož kuokiuos valonduos viel skombėn: „Gėrdi, Stasī, ta karvė padviesė vaistus balēdont. Atnešė šeimėninks dalgi, lėip mon pjautė karvė. Nesu gīvenėmė pjuovės, a nagali atvažioutė?“ Mon kuokėi 5 kiluometrā, sakau, kad navažiousu ėr napjausu. (Tās laikās, jē gīvolīs napadviesė, vo papjauts, galiejė mesā pardoutė i mesuos kombėnata ėr dar pėnigu gautė.) Prēn da kuoki valonda, tas žmuogus skombėn viel: „Stasī, ta karvė atsėstuojė. Atvažiouk, padiesi sosiūtė.“ Sosiovuom tā karvē kakla, kor bondė pjautė, ėr karvė pagėjė“, – išskėrtėni nutėkėma prisėmėn Stanisluovs, kāp so anou veterinaru tapa apīlinkiu žvaigždiem.
Vėsuokiu nutėkėmu Stanisluovs gal daug papasakuotė. Sīki kvėit anon pas ožspringosė, išpotosė karvė. Nulek. Veiz, pri vuobėls kažkuos vīrs ėlgu švarku šmiežou, vakštiuo aplink ton karvė so muoteriškė. Stanisluovs veizas ėr lauk, kol anon kas pakvėis. „Po kėik laika parēn prīšās moni šeimėninkė ėr saka: „Daktarieli, klebuonelis išvažiava, ēnav dabar pri karvē.“ Klausu, vo kou čia gal pagelbietė klebuons. Saka: „Ont dounelės svėista ožtepė er karvelē davė.“ Baisē keistā pasėruodė“, – ėr dabar dar stebas Stanisluovs.
Sunkomus vėsė kartu
„Žmuogaus gīvenėms tēp sodieliuots, kad tori parētė ėr sunkesnius etapus“, – atsėdūsie Stanisluovs, vākāms dar paaugliams esont tapės našliu. Bet darbštus žmuogus, mīlous tievs par galva verties, kad tik dokrā ėr sūnou nieka natrūktu ėr galietu muokītėis. Kāp vuoverie ratė sokuos: darbs prasėdiedava nakti posė ketoriu – sava ūki apejės, šešiuos jau toriejė būtė Viežatiūs darbė, o po devīniu – Klaipieduo kėtam darbė. Petius soriemės so vākās ištvierė ėr na sīki patīrė, ka šalėp īr daug geru žmuoniu, katru geroms pradiem ožgniauž gerklė.
Stanisluovs nāslep, kad nusėramėnėma vėsa gīvenėma anam teik gamta ėr nikor nie tēp gerā, kāp Lietovuo. Prancūzėjuo vėišiedams pas dokra per 24 dėinas pavarga tėik, kad atsėgauti nomus rēkiejė dvėju savaitiu. Ka nusėlēda liektovs Vėlniuo, bova pagatavs goltė ont žemės ėr anon apsėkabintė. „A mes muokam ivertintė, kuoki graži mūsa Lietova? Nikor nier tuokiuos žalomuos. Žmuogou rēk išmuoktė džiaugtėis tuo, kas aplinkou: medēs, paukštēs, žmuonėmis, katrėi šnek tievu kalba“, – kuožna pamėslītė ragėn Lietovuos žmuonis ėr gamta mīlos Stanisluovs, katras sava ronkuom šimtus mediu pasuodėna Ėndriejavė suodība bovosiuo pelkie ikūrės.
Daugiau kāp dešimtmeti Stanisluovs – Klaipiedas rajuona savivaldībės prišgaisrėnės tarnības vėršėninks. Po darbu ons atgaiva rond Gargždū kultūras cėntra folkluora ansamblie „Cīrolelis“. Dainas, šuokē ėr pasakuojėmā, vaduova Vidmanta Radavičiaus sojungtė i pruogramas, na tik rajuona rėngėnius teik džiaugsma etnėnės koltūras mīlietuojams.
Pernā Klaipiedas rajuona savivaldībė skatėna rajuona žmuonis, korėi muok pasakuotė tarmėškā, dalīvautė Lietovuos pasakuotuoju konkursė „Žodzis žodzi gena“. „Cīroleli“ narīs S. Vėrbauskis bova vėins iš dalīviu, patekosiu ėr i Druskėninkūs vīkosi finalėni konkursa rėngėni. Ons papuorėna tėkra nutėkėma, kāp godrus kaima žmuogus Ontuons rada sava pavuogta arkli ėr sīkiu vagiu lėzda. Pėrmās Lietovuos napriklausuomībės atkūrėma metās arklīs nuorintims ūkėninkautė žmuonims bova pėrms pagalbėninks ėr kaštava na šimtus, o tūkstontius. „Šėrmis, – sakė Stanisluovs, – bova vėsa kaima numīlietėnis, nabova kaimė žmuogaus, katras nasėdžiaugė Šėrmiu. Aš ėrgi Šėrmi pažėnau – pakvėitė moni šeimėninks anuo gīdītė, o kaimīna soējė veizietėis.“
Apie atpažinta draugīstė
Ontuons toriejė stombi, stėpri šėrma arkli. Ons so anou dėrba vėsus ūkėnius darbus ėr dar kaimīnams aplinkėnems padiejė. Ons kuožna rītmeti atsėkielės nasieda pri stala posrītiu valgītė, o atsėrėikės abraka dounas ējė sava Šėrmi pagėrdītė, pašertė, paraištītė. Ėr ka būdava jau nabtuolėi, ons vėsumet anou šnekindava: „Šėrmi, šėrmi, šėrmi“, o tas anam atsakīdava: „Ku ku ku ku ku“. Kāp ėr kuožna rītmeti Ontuons išējė anuo paraištītė. Nuējė ons iki tā pėivā – veiz, o anuo Šėrmi nabier. Par vėsa kūna parējė šalts šiorpis – nagaliejė ni iš vėitas pajodietė. Ėr šėik tėik atsėpeikiejės ons nuējė i ton vėita ėr nabrada ni lėnciūga so štėmpeliu. Ontuons apējė vėsus pagriuovius, pakanalius ėr pamėškius, aplonkė aplinkėnius kaimīnus, apklausėniejė, bet nieks namatė anuo tuo Šėrmi. Vėinė ramėna Ontuona, ka nanusėmintu: „Na adata i šėina kopėta ikrėta – atsėras.“ Bet iš kėtu kaimīnu tīliau šnekont gėrdiejė, kad galbūt mūsa Ontuona Šėrmi pavuogė.
Nabrond Ontuons vėitas ni truobuo, ni laukė, vės praēdams pro šali pakėlnuo brėzgėlus, pakinktus kėtus, pajem ož ėinu ratus pastumda ėr vės galvuo, kor tas mona Šėrmis, o darbā tai lauk. Ėr sogalvuojė Ontuons parašītė skelbėma, ka ėiška pėrktė arkli. Ons raša: „Ėiškau pėrktė stombi, stėpri arkli, na senesni kāp septīniu metu, bet labā pageidauju, kad būtu šėrms.“ Ėr īded skelbėma i Klaipiedas rajuona laikrašti „Banga“, Plungės „Babrunga“, Šėlalės „Artuoji“, Šėlutės „Šėla karčema“ ėr lauk. Po trėju dėinu anam paskombėn: „Gėrdi, to ėiškā pėrktė arkli?“ „Tēp, ėiškau.“ „To gali pas mūsa, mes toram tuoki arkli.“ Nieka Ontuons nalaukės nuēn pas kaimīna, koris toriejė žiguli, dar papraša vėina kaimīna, sied i mašina ėr jau ož valonduos īr pas pardavieji kėimė. Išlėp Ontuons, akīs dėdėlės, žvalguos, benė pamatīs ton arkli, bet niekor namata tam muomėntė. „Tai ruodīk, kam tori ton arkli“, – saka pardaviejou. O tas vedas ož staldi. Veiz – daubuo prirėštė trīs arklē, bet tarp tū trėju ėr šėrms. Ontuona žingsnē padėdiejė, pagretiejė ėr ka bova artiau, ons ištėisės abraka duonas pradiejė anou šnekintė: „Šėrmi, šėrmi, šėrmi.“ O Šėrmis atsėsoka ėr atsakė: „Ku ku ku ku ku.“ Ėr kėik lėnciūgs lēda, artiejė pri Ontuona. Priējė Ontuons, apkabėna Šėrmi par kakla, o Šėrmis padiejė galva ont petėis ėr pasokės grībšteliejė anuo abraka dounas.
Vo ar esat gėrdiejė, kāp iš vėsa Žemie atsėrada arklīs? Aduoms so Ėiva patīs traukė akietės. Pro šali ēn Dievs, apsėmetės seneliu. „Aduoma, kas ont tava akietiu gol?“ Aduoms atsėsok, veiz – žaltīs. „Paimk ton žalčioka, – saka Dievs, – ėr partrauk par posė.“ Aduoms tēp ėr padarė. Ėr ivīka steboklus: iš vėinuos dalėis atsėrada komelėkė, o iš kėtuos – arklīs. Dievs Aduomou lėipė anou sauguotė, mīlietė, dėrbtė so anou vėsus darbus, spacieroutė, o jē rēks – ėr i kara juotė.
Laima ŠVEISTRĪTĖ
