Asmens duomenų spąstuose: ar tėvai nieko nesužinos apie savo vaikus studentus?
Po truputį aiškėja brandos egzaminų rezultatai. Tūkstančiai jaunuolių netrukus paliks gimtuosius namus ir pradės savarankišką gyvenimą universitetuose. Tėvai didžiuojasi savo vaikais, rūpinasi jų studijomis, moka už pragyvenimą, padeda žengti pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Ar studentų tėvai žino, kad nuo tos akimirkos, kai jų dukra ar sūnus peržengia universiteto slenkstį, gali likti nežinioje, kaip sekasi jų vaikui, dar vis finansiškai išlaikomam? Kokios grėsmės gali kilti vaikui išvažiavus studijuoti į kitą miestą?
Pasitiko visiškas abejingumas
Ar būsimųjų studentų tėvai bent numano, kad jie nebeteks teisės sužinoti, ar jų vaikas studijuoja, gyvena bendrabutyje, ar jam viskas gerai? Šis klausimas kilo KTU studento mamai, kuri, nuvykusi aplankyti sūnaus, susidūrė su griežta asmens duomenų apsaugos politika. Teisiškai universitetas elgėsi pagal įstatymus. Tačiau moteris klausia: ar vien įstatymo pakanka, kai kalbama apie šeimą, pagarbą ir žmogiškumą?
„Nuvykusi į universitetą tikėjausi bent pasisveikinimo, klausimo, kuo galiu padėti. Deja, mane pasitiko visiškas abejingumas. Jokios atjautos, empatijos ir supratingumo. Vietoje to išgirdau: „Duomenų konfidencialumas. Jūsų sūnus pilnametis, jokios informacijos neteikiame.“ Išėjau ne pikta – išėjau skaudama širdimi. Ar tikrai taip turi jaustis mama, kuri myli savo vaiką ir rūpinasi juo? Kokias moralines vertybes propaguoja universitetas, kuris išvaro 200 kilometrų iki Kauno važiavusią mamą?“ – pasakoja KTU studento mama, kuri bandė aplankyti studijuojantį savo sūnų.
Pilnametystė panaikina ryšį su šeima?
„Aš neprašiau parodyti pažymių ar pasakoti apie sūnaus asmeninį gyvenimą. Suprantu, kad jis pilnametis. Tikėjausi tik perduoti žinutę sūnui. Universiteto darbuotojai negali atskleisti informacijos apie studijas, bet ar sunku patvirtinti, jog studentas vis dar mokosi, o gal universitete jo jau seniai nebėra?“ – kalba mama. Pasak jos, informacijos neteikimas atitinka įstatymus. Tačiau moralinis klausimas išlieka: ar pilnametystė automatiškai panaikina ryšį su šeima?.. Šeima Konstitucijoje įvardijama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas. Ar šeima gali būti suprantama tik kaip finansinė pareiga? Ar valstybė neturėtų skatinti ir tarpusavio atsakomybės, pagarbos bei dialogo? Ar konfidencialumas turi būti ginamas taip, kad neliktų vietos žmogiškam bendravimui ir empatijai, apie kokią emocinę gerovę galima kalbėt atkirtus vaiką nuo šeimos?“ – svarsto ji. Lietuvos universitetų rektorių konferencijos Teisės komiteto pirmininkas Virginijus Kližentis pabrėžia, kad studentų emocinė gerovė, saugumas ir psichikos sveikata yra vieni svarbiausių universitetų prioritetų. Tačiau kartu universitetai privalo užtikrinti pilnamečių studentų teisę į privatumą: „Siekiame, kad universitetai būtų saugi ir palaikanti aplinka kiekvienam studijuojančiam. Kartu universitetai privalo užtikrinti studentų, kaip suaugusių ir savarankiškų asmenų, teises. Pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR) ir nacionalinius teisės aktus, pilnamečio studento akademiniai, finansiniai ar drausminiai duomenys yra konfidencialūs asmens duomenys. Informacija tretiesiems asmenims, įskaitant tėvus, gali būti teikiama tik su paties studento sutikimu, nepriklausomai nuo to, kas finansuoja jo studijas, nes teisinis reguliavimas saugo jauno žmogaus privatumą bei skatina jo asmeninę atsakomybę“, – situaciją komentuoja LURK Teisės komiteto pirmininkas Virginijus Kližentis.
Universitetai neįpareigoti bendrauti
Ar gali būti, kad tėvai privalo išlaikyti studijuojančias atžalas, tačiau neturi teisės žinoti, ar jis sveikas, ar sėkmingai studijuoja, ar apskritai yra gyvas? O gal verta jam siųsti pinigus, net jei nežinai, studijuoja jis, metė, o gal buvo pašalintas?.. Lietuvos teisė į šį klausimą atsako gana aiškiai. Paradoksas akivaizdus. Civilinis kodeksas numato, kad iki 24 metų pirmojoje studijų pakopoje besimokantis studentas tam tikromis sąlygomis gali reikalauti iš tėvų išlaikymo.
Kitaip tariant, valstybė pripažįsta, kad jis dar nėra visiškai ekonomiškai savarankiškas. Tačiau tuo pat metu universitetas į tėvus žiūri kaip į visiškai pašalinius asmenis – net jei jie išlaiko savo vaiką. Tai patvirtina ir LR švietimo ir mokslo ministerijos komentaras. ,,Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas galioja visiems žmonėms. Aukštosios mokyklos nėra įpareigotos bendrauti su studentų tėvais, pranešti jiems apie tai, kad jų vaikas nutraukė studijas ar buvo pašalintas“, – teigia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Komunikacijos skyriaus specialistai.
Bendrabutyje – riksmas iš domofono
Kaip pasakoja studento mama, analogiška situacija ir ties bendrabučio durimis. Įdiegtos magnetinės kortelės, be jų į vidų nepateksi. „Prie KTU bendrabučio durų supratau, ką reiškia būti mama be teisės būti mama. „Ko jūs čia vaikštote?“ – rėkė iš domofono suirzęs moteriškas balsas. Bandžiau paaiškinti rėkiančiai budėtojai, kad esu mama. Tačiau durys taip ir neatsidarė, o žinutės sūnui niekas neperdavė. Tą akimirką pasijutau ne žmogumi, o problema, kurią reikia kuo greičiau pašalinti“, – neslėpė moteris. Nejau budėtoja negalėjo paprašyti dokumento, paklausti, ko atvykome, pasiaiškinti situaciją kažkiek padoriau?.. Galbūt atsakymas slypi ne naujuose įstatymuose, o požiūryje – universitetas gali neatskleisti konfidencialios informacijos, bet kartu gali išlikti pagarbus, paaiškinti situaciją, pasiūlyti perduoti žinutę studentui ar ieškoti sprendimo, kuris nepažeistų nei privatumo, nei žmogaus orumo. Todėl kyla klausimas: kokią pamoką gauna jaunas žmogus, jei jis mato varomą nuo bendrabučio mamą? Kur čia psichologiškai sveika aplinka?
Tėvai palikti nežinioje
Universitetas nėra vien vieta, kur perduodamos profesinės žinios. Jis formuoja būsimų inžinierių, gydytojų, mokytojų, teisininkų ir verslininkų vertybes. Studentai mokosi ne tik auditorijose. Jie kasdien stebi, kaip dėstytojai, administratoriai ir bendrabučių darbuotojai bendrauja su žmonėmis.
Vertybės formuojamos ne vien paskaitose apie etiką – jos atsiskleidžia registratūroje ar prie bendrabučio durų. Niekas nesiūlo panaikinti studentų teisės į privatumą. Niekas nesako, kad tėvai turi teisę kontroliuoti pilnamečio vaiko gyvenimą. Tačiau ar tikrai pagarba žmogaus teisėms reiškia, kad tėvai, mokantys pinigėlius už sūnaus pragyvenimą ir studijas, turi būti palikti visiškoje nežinioje? KTU Ekspertinės komunikacijos vadovas Mantas Lapinskas taip pat akcentuoja įstatymo viršenybę: ,,Kauno technologijos universitetas, bendraudamas su studentais, jų tėvais ar kitais trečiaisiais asmenimis, vadovaujasi galiojančiais asmens duomenų apsaugą ir konfidencialumą reglamentuojančiais teisės aktais. Informacija apie pilnamečio studento studijas, akademinius rezultatus, lankomumą, gyvenimą bendrabutyje, finansinius ar kitus su konkrečiu asmeniu susijusius duomenis tretiesiems asmenims, įskaitant tėvus ar kitus artimuosius, nėra teikiama be paties studento sutikimo arba kito teisėto pagrindo. Studento finansinis išlaikymas ar studijų apmokėjimas savaime nesuteikia teisės gauti pilnamečio asmens duomenų. Universitetas gali teikti tik bendro pobūdžio informaciją apie studijų procesą, bendrabučių tvarką, pagalbos studentams galimybes ir kitus viešai prieinamus klausimus, jei tai nėra susiję su konkretaus studento asmens duomenų atskleidimu.“
Atimti privatumą – nužmoginti
Duomenų apsaugai pritaria ir Advokatų kontoros „Žlioba & Žlioba“ advokatas Arūnas Žlioba. „Duomenys apie kiekvieno suaugusio žmogaus privatų gyvenimą yra paslaptis. Tai tiesiogiai susiję su žmogaus orumu ir jo apsauga. Iš žmogaus atimti jo privatumą tolygu jį nužmoginti. Normaliomis aplinkybėmis tik pats žmogus sprendžia, ar jis sutinka ir kokia apimtimi sutinka, kad privati informacija apie jį būtų viešinama ar atskleidžiama kitiems, net ir artimiausiems žmonėms, šeimos nariams. Todėl ne išimtis – ir universitetai, ir bankai, ir gydymo įstaigos. Suaugusį studentą, kredito gavėją ar pacientą paversti tėvų priežiūros objektu būtų neįsivaizduojama klaida.
Žinoma, pačiam asmeniui sutikus, informacija apie jį gali būti teikiama. Todėl teisiniame reguliavime neįžvelgiu jokio trūkumo: tėvai gali gauti informaciją apie savo pilnametį vaiką, jei turi jo sutikimą. Sutikimas turi būti rašytinis. Tai yra įprasta praktika ligoninėse, kuriose stacionarizuojamo paciento visuomet prašoma nurodyti asmenį, kuriam prireikus būtų galima teikti informaciją apie paciento sveikatą. Kai santykiai tarp tėvų ir jų suaugusių vaikų sveiki, tai ir be rašytinio sutikimo tėvai sužino svarbiausius dalykus iš pačių vaikų lūpų, o kai santykiai blogi, matyt, nepadės nei rašytinis sutikimas“, – teigia teisininkas. Tai studentui nusižudžius ar iškritus pro bendrabučio langą, informacijos tėvams taip pat nebus, nes nėra jo raštiško sutikimo? Nejau universitetas pats palaidos, nes velionis neuždėjo varnelės dokumente?
Kokią visuomenę kuriame?
Ši diskusija nėra dėl teisės į informaciją. Ji yra dėl klausimo, kokią visuomenę kuriame. Ar tokią, kurioje pilnametystė reiškia visišką atsiribojimą nuo šeimos? Ar tokią, kurioje teisės eina kartu su atsakomybe, o pagarba žmogui neprasideda ir nesibaigia vien teisės aktų citavimu? Jei institucija deklaruoja pagarbą, bendruomeniškumą ir socialinę atsakomybę, tačiau žmogus prie jos durų pasijunta nereikalingas ir pažemintas, kyla klausimas, kokią žinią tai siunčia jauniems žmonėms. Ar pagarba galioja tik universiteto bendruomenės nariams? Ar ji neturėtų būti rodoma kiekvienam žmogui? Pilnametis studentas turi teisę į privatumą, o tėvai privalo gerbti jo sprendimus. Tačiau ar vien teisinio atsakymo pakanka?
„Išties studentui galioja duomenų teikimo apie jį konfidencialumas, įskaitant ir tėvus ar kitus jo studijas finansuojančius asmenis. Tačiau mano, kaip ilgametės profesorės, pedagoginė patirtis universitete ir pokalbiai su tėvais, kurie atsitiktinai sužino apie nebetęsiančius studijų vaikus, leidžia teigti, kad visgi dera aukštosioms mokykloms (kolegijoms ir universitetams) bei profesinio rengimo centrams informuoti tėvus. Tiesa, viena vertus, jis ar ji yra suaugę ir atsako už savo veiksmus, bet, kita vertus, tai gali būti rimtas signalas apie jo/jos psichinę būseną, gyvenimo būdo pokyčius, įvairias rizikas. Tuo klausimu derėtų diskutuoti su Lietuvos rektorių konferencija, Lietuvos kolegijų vadovų konferencija, Lietuvos profesinių mokyklų asociacija ir ieškoti racionalių sprendimų. Šią problemą teiksiu LRS Švietimo ir mokslo komitetui ir siūlysiu įtraukti kaip diskusijos objektą“, – kalba LR Seimo narė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė. LURK Teisės komiteto pirmininkas Virginijus Kližentis pabrėžia, kad Lietuvos universitetai yra labai skirtingo dydžio, skirtinga studentų bendruomenių specifika, studijų formos ir net regioniniai ypatumai. Dėl šios priežasties kiekvienas universitetas lanksčiai pritaiko savo pagalbos priemonių paketus ir komunikacijos modelius, kad jie geriausiai atitiktų būtent tos studentų bendruomenės poreikius. Tačiau konfidencialumas nereiškia atsiribojimo, o duomenų apsauga netampa kliūtimi pagalbai.
Dana LUKAUSKIENĖ
Asociatyvi nuotr.
