Lina Maslauskienė: neatsispiriu pagundai padrąsinti žmones, ypač vaikus

Kai pagalvojame apie vaikų ir jaunimo veiklas, dažniausiai pirmiausia įsivaizduojame teatrą, šokį, muziką ar dailę. Tačiau šiandien vaikų ir jaunuolių atradimai gali prasidėti ir gaminant maistą, sporto aikštelėje ar kuriant spektaklį užsienio kalba. Apie tai, kaip gimsta vaikų drąsa kurti ir bandyti kalbamės su Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro ugdymo skyriaus „Aušra“ vadove Lina Maslauskiene.

Lina, pradėkime nuo Jūsų pačios. Kokia esate kasdienybėje – ne kaip vadovė, o tiesiog kaip žmogus? Kas Jus džiugina, įkvepia?

Mane įkvepia žmonės – įvairaus amžiaus, profesijų, išsilavinimo, su skirtingomis gyvenimo patirtimis. Mėgstamiausiu savo užsiėmimu galėčiau įvardyti bendravimą su žmonėmis, ypač su vaikais ir senoliais. Galbūt todėl, kad jie dar nėra arba jau nebėra nuolat skubantys ir superužimti, todėl gali skirti laiko tikram pokalbiui.

Stengiuosi išlaikyti atvirą protą tam, ką žmonės sako – priimti jų nuomonę, pabandyti suprasti, kodėl jie taip galvoja, kokia yra jų pasaulėžiūra.

Man labai įdomu bendrauti su užsieniečiais, stebėti jų gyvenimo būdą, suprasti, kuo ir kodėl jis skiriasi nuo mūsiškio. Stengiuosi išlaikyti plačią pasaulėžiūrą ir, kiek leidžia galimybės, ją nuolat plėsti – keliauti, pažinti kitas šalis ir kultūras, lankyti renginius, susitikimus su įdomiais, žinomais žmonėmis. Žodžiu, stengiuosi nuolat duoti savo smegenims naujų įspūdžių.

Nepasakyčiau, kad darbe esu kitokia. Man visuomet svarbiausia išgirsti, ką sako kolega, ir suprasti, kodėl jis taip kalba, kodėl taip jaučiasi.

Kaip atsitiko, kad savo gyvenimą susiejote būtent su vaikais ir jaunimu? Kas šiame darbe Jums yra gražiausia?

Po vidurinės mokyklos baigimo buvau gana pasimetusi. Mokslai sekėsi gerai, pasirinkimų turėjau daug, tačiau nežinojau, ką iš tiesų norėčiau studijuoti. Pasirinkau humanitarinių mokslų studijas Vytauto Didžiojo universitete, o po dvejų metų pasukau etnologijos kryptimi. Nuo mažens dainavau ir šokau etnografiniame ansamblyje, todėl mane be galo domino – ir iki šiol tebedomina – liaudies papročiai, tautosaka. Man visada buvo ir tebėra gražūs tautiniai drabužiai, artimi ir smagūs mūsų lietuvių liaudies šokiai.

Paskutiniame kurse pasirinkau ir gretutines studijas – nusprendžiau tapti anglų kalbos mokytoja. Iškart po universiteto baigimo įsidarbinau savo gimtosios Upynos vidurinėje mokykloje ir ten praleidau dešimt metų. Mokiau anglų kalbos įvairaus amžiaus mokinius – nuo pradinukų iki dvyliktokų. Nuolat buvau apsupta vaikų ir jaunuolių, o po pamokų kartu įsitraukdavome į įvairias užklasines veiklas. Iki šiol prisimenu, kaip džiugu būdavo rengti pasirodymus savo bendruomenei ar išvykti į gastroles.

Užklasinėje veikloje, kaip ir apskritai neformaliajame švietime, gražiausia yra tai, kad vaikai ir jaunuoliai patys ieško, atranda ir pasirenka veiklą pagal dar tik besiskleidžiantį savo talentą. Jie jaučia, kad kažką savyje turi, tačiau dar nežino, kaip tai atskleisti. Su mokytojo pagalba net ir patys nedrąsiausi jaunuoliai pamažu įgyja pasitikėjimo savimi, o jis tampa tvirtu pagrindu visam jų gyvenimo keliui.

Turiu ir savo pačios gražių prisiminimų apie lankytus būrelius. Mokykloje dainavau liaudies dainas, lankiau dramos būrelį, vėliau – šokių kolektyvą ir mėgėjų teatrą. Visa tai formavo mano suvokimą apie save pačią ir bendruomenę, kuriai priklausau.

Ir savo vaikus visada skatinau išbandyti kuo įvairesnes užklasines veiklas. Sūnus domėjosi sportu, lankė šokius, dukra iki šiol šoka tautinius šokius, grojo pianinu, žaidė tinklinį. Kol vaikai maži, labai svarbus tėvų padrąsinimas. Būtent jis dažnai padeda vaikui išdrįsti pabandyti, atrasti save ir patikėti savo jėgomis.

„Aušra“. Kuo ši vieta Jums yra ypatinga?

Mano atėjimas dirbti Ugdymo skyriaus „Aušra“ vedėja buvo labiau panašus į gražų sutapimą ar netikėtą gyvenimo posūkį, nei į kryptingai siektą tikslą. Jau porą metų dirbau Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro Atviro jaunimo centro vedėja, kai įstaiga persitvarkė, o buvusi teatro studija išaugo į Ugdymo skyrių, kuriame šiandien veikia net septynios disciplinos – teatras, šokis, dainavimas, kulinarija, kino menas, dailė ir lėkščiasvydis.

Kolektyvą papildė nauji mokytojai, veiklas pradėjome vykdyti naujose patalpose. Visas tas naujumas nepaprastai džiugino, o iššūkis suburti visiškai naujas vaikų ir jaunuolių grupes labiau įkvėpė, nei gąsdino.

Man ir šiandien labai gera matyti, kad vienoje vietoje galime pasiūlyti tiek įvairių veiklų. Džiugu ir tai, kad daugelis mūsų mokinių renkasi ne vieną studiją ar būrelį – jie drąsiai išbando save skirtingose srityse, atranda naujų pomėgių, ugdo savo talentus ir tiesiog auga.

Jeigu reikėtų vaikui, kuris dar nėra buvęs „Aušroje“, trumpai papasakoti, kas čia vyksta – ką jam pasakytumėte?

Pirmiausia pasakyčiau, kad Ugdymo skyrius „Aušra“ yra didelės ir glaudžios Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro bendruomenės dalis.

Neskubėčiau siūlyti konkrečios studijos ar būrelio. Man daug svarbiau pirmiausia išgirsti patį vaiką – kuo jis gyvena, kas jam įdomu, kas jį džiugina. Pakviesčiau ateiti, apsidairyti, susipažinti su mokytojais, pabendrauti su vaikais ir jaunuoliais, kurie jau lanko užsiėmimus. Kartais būtent toks pirmasis apsilankymas padeda suprasti, kur labiausiai norisi sugrįžti.

Kokių vaikų ir jaunuolių sutinkate „Aušroje“? Kaip jie Jus atranda?

Didžioji dauguma naujų mokinių ateina paraginti jau lankančių vaikų – jie apie mus būna išgirdę iš draugų pasakojimų. Kitus atlydi tėvai, savo vaikuose pastebėję talentą, kurį norisi ugdyti, arba matydami jų susidomėjimą tam tikra sritimi.

Neslėpsiu – turiu tikslą, kad kiekvienas pas mus atėjęs vaikas ar jaunuolis jaustųsi kaip namuose. Tikiu, kad tai įmanoma, ir dažniausiai taip iš tiesų nutinka.

Žinoma, kartais lūkesčiai ir realybė nesutampa. Tačiau ir tame nėra nieko blogo. Suprasti, kas tau netinka, yra ne mažiau vertingas atradimas nei atrasti tai, kas iš tiesų patinka. Dažnai atsisakius vienų užsiėmimų atsiranda laiko išbandyti kitus. O Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro durys visuomet atviros – į studijas ir būrelius mokinius priimame visus mokslo metus.

„Aušroje“ lankosi ir mažieji, ir paaugliai. Kaip pavyksta rasti veiklų, kurios įdomios skirtingo amžiaus vaikams?

Tai – mūsų mokytojų nuopelnas. Jų profesionalumas, patirtis ir kūrybiškumas yra neįkainojami. Mokytojai ugdymo programas kuria labai atsakingai – stengiasi puoselėti tai, kas vertinga ir tradiciška, tačiau kartu neatsilikti nuo naujovių.

Nuolat stebime ir Klaipėdos miesto pulsą – kuo šiandien gyvena mūsų miesto vaikai ir jaunuoliai, kas jiems įdomu, kas juos įkvepia. Net kelis kartus per mokslo metus kviečiame mokinius ir jų tėvus įvertinti Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro teikiamas paslaugas, pasidalyti atsiliepimais ir pastebėjimais. Į jų nuomonę įsiklausome ir, kiek tik galime, stengiamės įgyvendinti išsakytus lūkesčius.

Mums svarbu, kad kiekvienas mokinys ne tik įsitrauktų į siūlomas veiklas, bet ir jaustųsi viso ugdymo proceso dalimi – jo kūrėju ir bendraautoriumi.

Ką vaikai jau pamėgo, o kokių naujų dalykų dar gali tikėtis atėjusieji į „Aušrą“?

Pastebiu, kad šiandienos vaikų iššūkiai negąsdina – priešingai, jie juos įkvepia. Kuo didesnis iššūkis, tuo daugiau motyvacijos jį priimti. Kuo svarbesnis konkursas ar renginys, tuo smagiau jame dalyvauti.

Puikus pavyzdys – šiais mokslo metais pastatytas spektaklis anglų kalba arba dalyvavimas tarptautiniame projekte, kuriame per vieną savaitę kartu su dar penkių šalių jaunuoliais buvo sukurtas, surepetuotas ir vietos bendruomenei pristatytas performansas. Tokios patirtys vaikams palieka didžiulį įspūdį ir leidžia patikėti savo galimybėmis. Užsiėmimuose ir toliau girdėsime bei tobulinsime anglų kalbą, nes pas mus jau pusę metų darbuojasi ir toliau dirbs tarptautinė savanorė, kuri asistuoja mokytojams ir fotografuoja įvairius renginius.

Labai populiarūs ir ramesni užsiėmimai. Išskirčiau kulinariją – čia vaikai ateina ne tik išmokti gaminti tai, kas jiems skanu, bet ir geriau pažinti skonius, domėtis sveikos mitybos bei gyvensenos principais.

Džiaugiamės, kad visos naujos disciplinos, kurias pasiūlėme praėjusį rugsėjį, pasiteisino – grupės greitai užsipildė. Per mokslo metus atliktos apklausos parodė, kad vaikai norėtų lankyti šiuolaikinio šokio užsiėmimus, taip pat vis labiau domisi vaizdo ir kino kūrimu. Todėl šias naujas veiklas pasiūlysime jau nuo šio rugsėjo.

Taip pat plečiasi mūsų dainavimo studija „Sonus“ ir šokių studija „Smiltė“, kad galėtume priimti visus norinčius.

Ar yra veikla ar užsiėmimas, kuris Jus pačią nustebino – gal net nesitikėjote, kad vaikams taip patiks?

Be tradicinių teatro, šokio, dainavimo ir dailės užsiėmimų, praėjusiais metais vaikams pasiūlėme lankyti kulinarijos studiją ir lėkščiasvydžio būrelį. Susidomėjimas buvo išties didžiulis – grupės labai greitai užsipildė. O žinant, kad abi šios veiklos tiesiogiai prisideda prie sveikos gyvensenos ugdymo, džiaugsmas dar didesnis.

Ką, Jūsų akimis, vaikai čia atranda be pačių veiklų? Gal draugystę, drąsą, naujus gebėjimus?

Manau, pirmiausia vaikai čia sutinka nuostabius mokytojus, kurie daro viską, kad kiekvienas mokinys jaustųsi laukiamas, matomas, išgirstas, suprastas ir turėtų galimybę atskleisti save.

Užsiėmimuose užsimezga draugystės, susiformuoja glaudūs kolektyvai. Juk tam, kad kartu suvaidintum spektaklį, dainuotum ansamblyje ar sušoktum bendrą šokį, reikia išmokti pasitikėti vieniems kitais, bendradarbiauti ir palaikyti vienas kitą.

Mokytojai įkvepia vaikus išdrįsti žengti į sceną, dalyvauti varžybose, konkursuose, priimti naujus iššūkius. O kartu pamažu ateina ir pasitikėjimas savimi – vienas didžiausių atradimų, kurį vaikas gali išsinešti iš neformaliojo ugdymo.

Gal turite kokią nors istoriją ar prisiminimą, kuris iki šiol primena, kodėl verta kurti tokią vietą kaip „Aušra“?

Savo darbe dar laikau save naujoke, todėl didelėmis akimis gaudau viską, ką pasako mokiniai. Dažniausiai tai būna labai trumpa, lakoniška frazė ar vos vienas sakinys, tačiau vaikų lūpose tai visuomet skamba labai nuoširdžiai ir tikrai.

Su smalsumu lankausi mokytojų atvirose pamokose – stebiu, kaip jie dirba, kokius, atrodytų, magiškus būdus randa sudominti vaikus ir juos įkvėpti.

Ypač įsiminė atvira teatro mokytojo Rolando pamoka. Nuo pirmo iki paskutinio žodžio ji vyko anglų kalba – ir apšilimo pratimai, ir teatro užduotys, ir net aptarimai su mokiniais, kaip geriau judėti scenoje ar kurioje vietoje sustoti. Vėliau stebėjau ir spektaklio, kurį jie statė anglų kalba, repeticiją.

Viskas atrodė taip lengva, natūralu ir organiška, kad net suabejojau – paklausiau, gal jaunieji aktoriai mokosi tarptautinėje mokykloje, o anglų kalba jiems yra pirmoji ar net gimtoji. Tačiau jie tik nusijuokė ir atsakė, kad dirbti anglų kalba jiems tikrai nėra paprasta. O tai, kad žiūrovui visas procesas atrodo lengvas, yra pats geriausias įvertinimas.

Ne mažiau įsiminė ir Šokių studijos „Smiltė“ atvira pamoka. Tiesiog atėmė žadą grakštūs, tikslūs ir puikiai koordinuoti mažųjų šokėjų judesiai, nors grupė buvo susibūrusi vos prieš keletą mėnesių. Po pamokos išsakiau mergaitėms savo susižavėjimą, o jų akyse pamačiau ašaras. Pasirodo, jos taip stipriai jaudinosi ir joms buvo taip svarbu, kaip žiūrovai mato jų pasirodymą, ką jaučia jį stebėdami. Tą akimirką dar kartą supratau, kiek daug vaikams reiškia būti pastebėtiems, įvertintiems ir padrąsintiems.

Ką pasakytumėte vaikui, kuris dar svarsto: „bijau užsukti, o gal ne?“

Kai aš pati vaikystėje kažko bijodavau, man sakydavo: „Bandyk, juk per galvą negausi.“ (juokiasi)

Man atrodo, labai svarbu pripažinti vaiko baimę – jos nenuvertinti ir nespausti. Tačiau niekada neatsispiriu pagundai padrąsinti ir pasakyti, kad nebūtina būti bebaimiam. Kartais pakanka tiesiog žengti mažą pirmą žingsnį.

Drąsa gimsta ne tada, kai baimė dingsta, o tada, kai, nepaisydamas jos, vis tiek pasibeldi į dar nepažintas duris. Ir gali būti, kad būtent už jų prasidės vienos gražiausių tavo gyvenimo istorijų.

Todėl man taip svarbu, kad tos durys būtų matomos. Kad kiekvienas vaikas žinotų, jog vos už kelių gatvių nuo namų vyksta teatro repeticija, sporto treniruotė, kino meno būrelis ar dailės studija, kur jo laukia.

Mūsų užduotis – ne tik pasiūlyti įdomių veiklų, bet ir kuo plačiau skleisti žinią apie jas, kad kuo daugiau vaikų išdrįstų žengti tą pirmą žingsnį. Kartais vienas laiku pamatytas kvietimas, vienas išgirstas pasakojimas ar viena atvira žinutė gali tapti pradžia kelio, kuriame vaikas atranda ne tik savo talentą ar mėgstamą veiklą, bet ir pasitikėjimą savimi, bendruomenę bei vietą, kurioje gera augti.

Koks būtų Jūsų asmeninis kvietimas vaikams ir jaunimui – kodėl verta ateiti į „Aušrą“ ir tapti šios vietos dalimi?

Ugdymo skyrius „Aušra“ negali būti vieta, į kurią ateinama todėl, kad reikia. Tikiu, kad tai turėtų būti vieta, į kurią vaikai ir jaunuoliai nori sugrįžti patys.

Čia nereikia būti geriausiam, drąsiausiam ar talentingiausiam. Užtenka ateiti tokiam, koks esi – smalsiam, nedrąsiam, kupinam idėjų ar dar tik ieškančiam savęs. Kiekvienas vaikas ir jaunuolis atsineša savo istoriją, o mūsų tikslas – padėti jam atrasti tai, kas įkvepia augti, kurti ir tikėti savo jėgomis.

Todėl mano kvietimas labai paprastas – ateikite ir pabandykite. Leiskite sau atrasti veiklą, kuri uždega akis, sutikti žmones, su kuriais gera būti, ir pajusti, kad čia jūsų laukia ne tik būreliai ar studijos, bet ir bendruomenė.

Galbūt pirmasis žingsnis pareikalaus šiek tiek drąsos. Tačiau būtent nuo tokių, atrodytų, mažų žingsnių dažnai prasideda didžiausi atradimai.

O jeigu po pirmojo apsilankymo išeisite su šypsena ir mintimi: „Noriu čia sugrįžti“, vadinasi, „Aušra“ jau tapo maža jūsų istorijos dalimi.

Papasakokite apie savo šeimą ir prasmingą laisvalaikį, kurį skiriate organizacijai „Niekieno vaikai“.

Mano šeima – didžiausias stiprybės ir įkvėpimo šaltinis. Su sutuoktiniu užauginome du nuostabius vaikus, o kartu su mama, brolio ir sesers šeimomis esame didelė, artima penkiolikos žmonių šeima. Beveik kiekvieną savaitgalį susirenkame visi kartu. Mama nuo mažens mus mokė puoselėti bendrystę, todėl iki šiol užtenka jos trumpos žinutės: „Kugelis jau iškepė“ – ir geresnio kvietimo nė nereikia.

Prie mūsų stalo neretai susėda ir daugiau žmonių. Mano gimtasis Upynos miestelis (Šilalės rajonas) yra kelių kartų abiejų tėvų giminių gimtinė, todėl nuo vaikystės buvome skatinami nepamiršti savo šaknų, palaikyti ryšį su giminaičiais ir puoselėti šeimos tradicijas. Šios vertybės man išliko labai svarbios iki šiol.

Sūnus jau baigė pirmąjį elektros inžinerijos kursą Kauno technologijos universitete ir vasarai išvyko dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas pagal studentų programą. Dukra rudenį pradės abiturientės metus – jos laukia brandos egzaminai ir studijų pasirinkimas. Matydama, kokie savarankiški užaugo mano vaikai, supratau, kad mano gyvenime atsirado daugiau erdvės skirti laiko kitiems.

Taip į mano gyvenimą atėjo savanorystė. Nuo gegužės mėnesio savanoriauju organizacijoje „Niekieno vaikai“. Visada maniau, kad savanorystė yra viena kilniausių veiklų, tačiau ilgai nedrįsau į ją įsitraukti – atrodė, jog neturiu pakankamai žinių tokiam atsakingam darbui. Tačiau ši organizacija suteikė ne tik reikalingų žinių ir pasirengimą, bet ir drąsos žengti pirmąjį žingsnį.

Pradėjusi savanoriauti supratau, kokia svarbi yra nuolatinė komandos pagalba ir palaikymas. Susidurti su skaudžiomis vaikų istorijomis nėra lengva, tačiau žinojimas, kad gali bent šiek tiek prisidėti prie vaiko saugesnės ir šviesesnės ateities, suteikia didžiulį prasmės jausmą. Tai veikla, kuri moko dar labiau vertinti tai, ką turiu pati, ir primena, kad net mažas dėmesys ar nuoširdus buvimas šalia kitam žmogui gali reikšti labai daug…

Agnė BENETYTĖ

Pranešimas spaudai