Žurnalisto pastabos

„Glušai“, netrikdykite ramybės

Kartu su asociacijų, bendruomenių nariais dalyvaudama įvairiuose susitikimuose su įvairiausio rango politikais, valdininkais pastaruoju metu nebeįstengiu atsikratyti dar mokykliniame vadovėlyje matyto paveiksliuko vaizdo. Vyžoti rusų mužikai, gniaužydami rankose kepures, nusižeminę stovi priešais carą. Jie klampojo šimtus ar net tūkstančius kilometrų tikėdamiesi surasti teisybę. Žinoma, jei Jo didenybė teiksis juos išklausyti…

Šiandien tos teisybės paieškos tampa paprastų žmonių kasdienybe. Nors gyvename ne carinėje Rusijoje, bet save demokratine įvardijančioje Lietuvoje. Atrodo, turėtume suvokti savo, kaip piliečių, pareigas ir teises. Suvokti savo vertę ir neleisti jos mindyti. Nei Vyriausybės nariams, nei parlamentarams, nei regioninės ar vietinės valdžios atstovams. Paprastai tariant, ne mes jiems, o jie mums turi tarnauti, garantuoti savo veiksmų skaidrumą ir viešumą, apginti viešąjį interesą neniekinant asmeninio. Bet toli gražu taip nėra. Valstybės biurokratinis aparatas ir politinis elitas yra taip suvešėjęs, taip įsitvirtinęs, kad tas susireikšminimas jau yra tapęs norma. Paprastų žmonių problemos – tik gaišatis, nes juk Jų didenybės „nuolat sprendžia labai svarbius valstybės reikalus“. Mūsų reikalai palauks arba mums bus atsiųstas formalus atsakymas. Akivaizdų pavyzdį šiandien spausdiname šalia „Žurnalisto pastabų“. Jums kas nors paaiškėjo iš sveikatos apsaugos viceministrės atsakymų apie sveikatos sistemos pertvarką ir kaip tai atsilieps mums, provincijos žmonėms? Įsivaizduoju, kaip ministerijos darbuotojai uoliai kurpė tekstą Seimo narei A. Bilotaitei, kuri buvo pažadėjusi padėti Gargždų bendruomenei. Iš pirmo žvilgsnio tie atsakymai tarsi ir neprikibsi. Jie parašyti remiantis Sveikatos sistemos pertvarkos metmenimis, atitinkamais Vyriausybės nutarimais, LR įstatymais. Tačiau ar jie konkretūs, ar juos perskaičius kas nors labiau paaiškėjo nei buvome girdėję iš aukštų tribūnų? Tai paprasčiausio biurokratinio atsirašinėjimo pavyzdys.

Tokių pavyzdžių pilnus stalčius turi ir kai kurios rajono bendruomenės, kovojančios prieš vėjo jėgaines, pavojingų krovinių geležinkelį, 330 kV elektros liniją. Iš tiesų jos kovoja ne prieš Lietuvos valstybės strateginius tikslus. Tai būna ir paprasčiausias asmeninis interesas, kuris taip pat negali būti ignoruojamas normalioje šalyje. Tačiau dažniausiai žmones žeidžia tai, kad apie būsimus projektus, permainas jie išsamiai neinformuojami, su jais nesitariama, su jais nederinama. Todėl jie ieško Seimo narių pagalbos, mina valdžios slenksčius, rašo peticijas ir paklausimus ir… gauna formalius atsakymus.

Tokį patyrimą turi Gedmintų, Endriejavo, Gribžinių ir kt. bendruomenės. Pastarosios dvi pirmadienį, tarpininkaujant Seimo nariui P. Gražuliui, susitiko su Klaipėdos apskrities viršininku. Kaip aptakiai ir sumaniai išsisukinėjo apskrities administracijos darbuotojai, pakviesti į pokalbį su bendruomenėmis, nuo išsamaus problemų sprendimų! Galvą guldau, kad po šio susitikimo, jei patys žmonės vėl nesiims iniciatyvos, neaukos savo laiko, o, ko gero, dar ir lėšų, reikalai nepasistūmės nė per nago juodymą.

Provincijos žmonės dar ir mandagūs – išeidami net padėkoja. Už ką? Ar turėtų būti ne atvirkščiai? Gal šiltus postus gavę ar užėmę įvairiausio rango valdantieji turėtų nusiimti kepurę prieš žmonių pilietines iniciatyvas? Bet taip niekada nebus, nes, anot filmo pavadinimo, „tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas“ leidžia ir politikams, ir aukšto rango pareigūnams mus niekinti ir jaustis dėkingiems, jei jie teikėsi atkreipti dėmesį į mūsų reikalus.

Vienas dienraštis rašė, kad Kaune gyvenantis inžinierius energetikas apstulbo, gavęs iš Vilniaus valdininkų atsakymą į savo paklausimą. Jis buvo išvadintas „glušu“. Elektroniniu paštu atsiųstame rašte buvo paliktas visas Energetikos ir Ūkio ministerijų valdininkų tarpusavio susirašinėjimas. Vienas sakinys buvo toks „Sveiki, Kęstuti, atsakykite tam glušui. Gerai?“

Išsamesnės išvados mano pastaboms nebereikia.

Vilija BUTKUVIENĖ