Senosios sodybos puoselėtojams – padėka
N. ir Ž. Viršilai su sūnumi Mindaugu kuria jaukią aplinką.
Priekulės pirmajame kaime įsikūrusiems Nijolei ir Žygintui Viršilams už kultūros paveldo saugojimą, pavyzdingai ir kūrybingai prižiūrimą sodybą, grožio puoselėjimą šiemet įteikta Priekulės seniūnijos padėka. Netikėtu įvertinimu šeima labai džiaugiasi.
Žygintas su šeima tęsia senelio, kuris pokariu atsikraustęs į ištuštėjusį kaimą rūpestingai prižiūrėjo lietuvininkų sodybą, tradicijas. Čia – Žyginto mamos gimtinė, čia gimė ir jis. Prieš kelerius metus iš miesto į savo vaikystės namus persikraustęs Ž. Viršilas senosios sodybos teritoriją pavertė jaukia erdve su augalų ir akmenų kompozicijomis, takeliais.
Sukūrė jaukią erdvę
Priekulės pirmajame kaime riedėdamas keliu pro Elniškės kapines atsiduri pamiškėje prigludusioje išpuoselėtoje sodyboje. Gerai išsilaikęs Klaipėdos kraštui būdingo architektūros stiliaus raudonų plytų namas byloja rūpestingus žmones čia gyvenant.
Prieš 8 metus į savo vaikystės namus su šeima iš miesto sugrįžęs Ž. Viršilas nusprendė, kad prie gražios trobos nedera daržas, sodas su sulaukėjusiais vaiskrūmiais. Taigi išrovė juos, apgenėjo obelis, pasodino obelaičių, uogakrūmių. Atvežė žemės, išlygino teritoriją ir pasėjo žolę. Suformuoti gražią aplinką prireikė ne vienerių metų. Dabar žaliuoja daili veja, malonu 
pailsėti sodelyje, akį traukia mažosios architektūros elementai. „Teko iškasti naują šulinį, kurį su broliu Žydrūnu apmūrijome lauko akmenimis“, – pasakojo Žygintas. Nijolė pagražino aplinkui prisodindama gėlių.
Šioje erdvėje ryškus akcentas – gėlių ir akmenų kompozicijos. Aplinką puošia dekoratyviniai augalai, Nijolės mėgstamos rožės. Tvenkinio link veda akmenėliais grįstas takelis.
Puoselėti grožį beveik hektarą užimančioje sodybos teritorijoje reikia laiko ir jėgų. „Tris dienas žoliapjovę stumdau, kol nupjaunu veją“, – šypsojosi Žygintas. Jam noriai talkina dešimtmetis sūnus Mindaugas. Nijolė sodina, komponuoja, ravi gėlynus – visa šeima rūpinasi, kad čia būtų gražu.
Nijolė prisipažino, jog pavargus nuo aplinkos tvarkymo darbų, kartais išsprūsta: „Ir kam mums to reikia?“ Tačiau nupjovus žolę, nuravėjus gėlynus ir atsisėdus po senąja obelimi, kurios šakomis vaikystėje karstėsi Žygintas, nuovargis dingsta. „Klykauja gervės, tvenkinyje plūduriuoja antys, atskrenda kukutis – lyg iš Raudonosios knygos. Ir toks geras jausmas apima“, – prisipažino sutuoktiniai.
Namas išvengė pakeitimų
Lietuvininkų sodybos paslaptį saugo senos liepos. Jų įspūdingi kupolai, pavėsis džiugina šeimininkus. Viršilai nežino, kiek metų gyvenamajam namui. Dokumentuose, inventorinėse žiniose aptikę 1928 m. datą, tačiau, jų manymu, pastatytas anksčiau. „Pastatų inventorizacija pradėta Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos“, – svarstė Žygintas.
Storakamienės liepos irgi verčia abejoti statybos data. Erdvus, gražios architektūros namas sumūrytas iš raudonų plytų. Vienoje pusėje buvęs išėjimas į parką, kitoje – į sodą. 
Kaimynystėje yra išlikusių senų trobų, bet jos žymiai vargingesnės.
Pokariu į ištuštėjusį Priekulės kraštą atsikraustė ir šioje sodyboje apsigyveno veiviržėniškis Juozas Danielkus. Nagingas stalius-baldžius įsirengė dirbtuves. Jis prižiūrėjo, remontavo ne tik gyvenamąjį namą, bet ir ūkinį pastatą, daržinę, kurie tebėra iki šiol. Žyginto brolis Žydrūnas, kuriam priklauso dalis šio namo, prisiminė, kad senelis, keisdamas medines stogo konstrukcijas, kruopščiai nuėmė čerpes, jas nuvalė ir vėl prikalė. Taigi išlikusi senoji stogo danga. „Mūsų senelis stengėsi išsaugoti šios sodybos dvasią“, – kalbėjo broliai.
Namo fasadinės sienos autentiškos – plytos neaptrupėjusios: stebinanti vokiška kokybė. Tačiau architektūrinių pakeitimų neišvengta: užmūrytas išėjimas į parką, o prie kito atsirado nedidelė terasa. „Kadaise šį išėjimą į kiemą saugojo du didžiuliai kaštonai, bet juos teko nupjauti, nes ardė stogą“, – pasakojo Žygintas.
Šis namas nėra kultūros paveldo objektas, bet šeimininkai Nijolė ir Žygintas Viršilai jį rūpestingai prižiūri, saugodami dalelę šio krašto istorijos.
