Jaunųjų ūkininkų vizija – moderni robotizuota veršidė

Irena Lachaj su vyru Vasilijumi savo gimtajame Kapstatų kaime, Endriejavo seniūnijoje, puoselėja prosenelių ūkininkavimo tradiciją. Per ketvirtį amžiaus jie sukūrė modernų pieno ūkį, o beveik prieš dešimtmetį mėsinius galvijus pradėjo auginti vyresnėlė dukra Lina su vyru Dariumi. Šiemet konkurse „Metų ūkis 2024“ jauniesiems ūkininkams L. ir D. Venckams pripažinta pirmoji vieta.
Atgaivino prosenelių tradiciją
Šiemet Žemės ūkio akademijos 100-mečio proga Klaipėdos rajone apsilankęs buvęs žemės ūkio ministras ūkininkę I. Lachaj apdovanojo už sumanų ir tvarų ūkininkavimą, mokslo naujovių diegimą pienininkystės ūkyje. Bet gal vertėtų įsteigti jai dar vieną nominaciją – už ūkininkavimo tradicijų tęsimą ir pamainos sau ugdymą.
Prieš 25 metus zooinžinierė Irena su tokiu pat diplomuotu specialistu Vasilijumi, palikę pirmąją darbovietę Daukšaičiuose, sugrįžo į savo gimtąjį Kapstatų kaimą ir pradėjo ūkininkauti. „Svajojom apie savo ūkį, verslą ir kryptingai ėjom, – atskleidė I. Lachaj ir pridūrė: – Mūsų ūkis išaugo tėviškėje. Čia ūkininkavo mamos seneliai, proseneliai.“
Nuo trijų karvių pradėję, Lachajai sukūrė modernų pieno ūkį. Iš viso jame yra 450 galvijų, iš kurių apie 200 – melžiamos karvės. Karvidėje įrengtos kondicionavimo sistemos, darbą lengvina du melžimo robotai. Čia skamba muzika – terapija galvijams ir darbuotojams. Tiesa, dalis piendavių laikoma sename tvarte, kur įrengtos melžimo linijos.
Tėvams paskatinus, savo ūkį įkūrė vyresnėlė dukra Lina su vyru. Jie augina apie 100 mėsinių galvijų. I. Lachaj, ūkininkaujanti savo prosenelių žemėje, negali pasakyti, kelinta šeimos karta tęsia šią tradiciją. „Čia buvo didelis mano prosenelių Venckų ūkis. Statydami sandėlį, atkasėme senosios trobos pamatus – didžiulis pastatas stovėjo, augo didelis sodas“, – kalbėjo ūkininkė, kurios sesuo Rima Tickinų kaime taip pat turi mėsinių galvijų ūkį.
Gyvulių auginti nesvajojo
Lachajų dukra Lina kartu su broliu ir dviem jaunesnėmis sesėmis užaugo ūkininkų šeimoje, šalia gyvulių. Ji prisimena tėvų ūkį, kai jame buvo 6 karvės. Nuo vaikystės teko jiems padėti: šerti, girdyti, šieną grėbti. „Abu su broliu Andriumi buvome tėvų pagalbininkai. Kartais savo sesėms Ievai ir Viktorijai primindavau, kad jos nevažiuodavo į laukus padėti“, – šypsojosi Lina. Abi seserys gyvena Anglijoje: viena dirba, kita studijuoja, Švedijoje gyvena ir statybų sektoriuje dirba brolis. Jie sugrįžta į tėviškę paviešėti.
Lina sakė niekada nebuvo iš namų išvykusi, studijuoti žemės ūkio mokslų nenorėjusi, nes jai atrodė, kad nemažai apie tai žinanti iš praktikos. „Norėjau išmokti kažką naujo, todėl pasirinkau kosmetologiją, moteriai naudingą specialybę, vėliau Klaipėdos universitete baigiau visuomenės sveikatos priežiūros mokslus“, – atskleidė jaunoji ūkininkė L. Venckienė, kurios nesužavėjo darbas pagal specialybę. Buvo atidariusi grožio kabinetą – nebuvo stabilių pajamų.
Ne tik pažintis su rietaviškiu Dariumi, taip pat ūkininkų sūnumi, bet ir susiklosčiusios aplinkybės paskatino Liną sugrįžti prie gerai pažįstamo, tėvų puoselėjamo verslo. Apie ūkininkavimą nesvajojo ir jos mylimasis, atvirkščiai, bėgo nuo jo, netgi Ispanijoje praleido pusmetį. Nagingas stalius Darius, susipažinęs su ūkininkaite iš Kapstatų kaimo, nesiruošė ūkininkauti – jos tėvams padėjo statyti namą. Ir visgi abu sutarė pasilikti ūkyje. Dabar erdvaus pastato antrame aukšte įsikūrę Venckai su dukrele ir sūnumi.

Nebenori dirbti senoviškai
Beveik prieš dešimtmetį Venckų šeima įregistravo jaunojo ūkininko ūkį ir pradėjo auginti mėsinius galvijus – mišrūnus ir pieninės veislės buliukus. Parengę projektą europinei paramai jaunojo ūkininko įsikūrimui ir ją gavę, įsigijo gyvulių pervežimo priekabą, mėšlo kratytuvą ir kitos technikos. Iš pradžių veršidėje buvo 50 veršelių, o dabar – 100. Čia įkurdinti dviejų savaičių amžiaus veršeliai per porą metų pavirsta galingais buliais. „Prieauglį gauname iš tėvų pieno ūkio, – atskleidė L. Venckienė. – Užauginame ir kasmet parduodame apie 50 bulių lenkams arba turkams, kurie moka po 2,50–2,80 Eur už gyvojo svorio kilogramą. Jie iš karto nuperka ne mažiau kaip dešimt galvijų. Užsieniečiams pasiūlius brangiau, ir vietiniai supirkėjai moka daugiau.“ Jaunoji ūkininkė patikino, kad ūkininkauti pelninga.
Daugiausia darbo ūkyje tenka Dariui, kuris prižiūri galvijus, o Lina tvarko ūkio dokumentus. Jaunieji ūkininkai, galvodami apie ateitį, planuoja statyti naują veršidę su automatiniu robotiniu girdymu, nes niekas nebenori dirbti senoviškai.
„Modernėja gyvulininkystės ūkiai – kuo mažiau rankų darbo juose turi būti, nes greitai nebebus norinčiųjų dirbti fizinį darbą. Darius turi minčių, kaip įrengti modernią veršidę“, – kalbėjo L. Venckienė. Ji yra Ūkininkų sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus, taip pat Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos narė.
Meilės emigrantas
Šiemet „Metų ūkio 2024“ konkurso komisijos pripažinta pirmoji vieta nustebino ir nudžiugino jaunuosius ūkininkus L. ir D. Venckus. „Reikėjo dešimtmečio pastangų“, – šyptelėjo Darius. Ne tik jų – ir tėvų visokeriopos pagalbos, paskatinimo, palaikymo, kad sėkmingai būtų plėtojamas mėsinių galvijų ūkis.
I. Lachaj patikino, kad ūkininkauti įdomu – priešingu atveju nebūtų sukurtas toks šeimos ūkis. „Reikia nuolat domėtis naujovėmis, tobulėti visose srityse“, – įsitikinusi ūkininkė. Ji prasitarė, jog keičia sėklinimo taktiką – reguliuoja, kad pagal poreikį veršingos karvės atsivestų telyčaičių arba veršelių, kurių reikia dukros ir žento ūkiui.
Šeimos dviejų gyvulininkystės ūkių vadove artimieji pusiau juokais vadina Ireną, jos vyrą – ūkvedžiu, o žentą Darių – visų galų meistru, kuris išmano techniką, robotus. I. Lachaj prisiminė, kad su būsimuoju vyru susipažino tarptautinėje olimpiadoje, kur būsimoji zooinžinierė, studijavusi tuometėje Veterinarijos akademijoje, atstovavo Lietuvai, o ukrainietis studentas Vasilijus – savo šaliai. „Mokėmės paskutiniame kurse – nebuvo laiko draugauti, todėl po keturių dienų pažinties nusprendėme tuoktis. Mes kartu jau 37 metai“, – šypsojosi I. Lachaj. Šiemet sutuoktiniai atšventė savo jubiliejines sukaktis – 60-ąjį gimtadienį.
Džiaugsmingi praėjusieji metai I. ir V. Lachajų bei L. ir D. Venckų šeimoms. Pastarųjų ūkio veiklos įvertinimas tėvams priminė, kad ir jie, pieno ūkio šeimininkai, prieš porą dešimtmečių „Metų ūkio“ konkurse irgi buvo tapę nugalėtojais.
Virginija LAPIENĖ
Autorės ir A. VALAIČIO nuotr. iš „Bangos“ archyvo