Įvertinimas

Naujakurių sodyba Kalotėje pripažinta gražiausia apskrityje

Per keletą metų apleistą sklypą rojaus kampeliu pavertę Genovaitė ir Vytautas Skinkiai pripažinti gražiausios sodybos Klaipėdos apskrityje šeimininkais.

Vertinimo kriterijai

Gražiausių sodybų konkursai būna įvairaus lygio – seniūnijos, rajono. Genovaitės ir Vytauto Skinkių sodybą apžiūrėjo ir gražiausia Klaipėdos apskrityje pripažino respublikinė komisija. Šis konkursas organizuojamas visoje šalyje pagal žemės ūkio ir aplinkos ministrų įsakymais patvirtintus nuostatus ir vertinimo kriterijus. Vertinama atsižvelgiant į namų bei aplinkos originalumą, tradicinę planinės sodybos struktūrą, augalijos įvairovę, mažosios architektūros elementus, tvarką ne tik fasadinėje dalyje, bet visoje sodyboje ar vietovėje. Atskirai vertinamos gražiausios gyvenviečių bei ūkininkų sodybos ir gražiausios kaimo vietovės. Respublikinėje vertinimo komisijoje dalyvauja įvairių sričių specialistai, tad jų objektyvumu pagal daugelį vertinimo taisyklėse numatytų kriterijų abejoti netenka.

Myli augalus

Pažvelgus į apleistus plotus kitoje G. ir V. Skinkių sodybos kelio pusėje, nesunku įsivaizduoti, nuo ko jie pradėjo prieš aštuonerius metus įsigiję apleistą sklypą. Be abejo, prašalaitis iš pirmo žvilgsnio įvertins, kad šios sodybos šeimininkai turtingi. Tai liudija kalto metalo tvora, didelis gražus namas, grįsti takeliai ir kt. Tačiau dar kieman neįžengęs suprasi ir kita – šeimininkai išmano, kas gražu, tvarkosi skoningai. 15 arų sklype gausybė įvairios augmenijos, tačiau kiekvienas augalas turi savo erdvę, laisvai skleidžiasi į visas puses. „Nemėgstame karpyti ir žaloti augalų, mylime juos“, – tarsi apie gyvus padarus kalba Vytautas. Abu šeimininkai žino kiekvieno augalo poreikius saulei, pavėsiui, šilumai, drėgmei. Taip juos ir sodino. „Kamelija mėgsta gyventi meškos ausyje“, – vaizdžiai apie lepų augalėlį ištaria šeimininkas. Klausk kiek nori, šio grožio puoselėtojai mielai papasakos, kaip kurį augalą prižiūrėti. Tvenkinys sklypo pakraštyje su viksvos kupsteliais aplink ir vandens lelijomis pakrašty tarsi kviečia pailsėti, pamiršti rūpesčius, o pievelėje šokinėjančios varlytės primena, kad pavasarį jos žadins gamtą atgyti. Už tvenkinio įrengtas alpinariumas atrodo kaip natūrali kalvelė. „Juodžemiu uždengėme statybos atliekas, – praktiškąją gudrybę atskleidžia Vytautas. – Atvažiuokite pavasarį, kai dauguma augalų žiedais apsipila, tada pajusite, kaip čia gera.“ Rugsėjį žiedų iš tiesų nebe daug, nepasiduoda tik rožės ir skoningai vazonėliuose surikiuoti vienmečiai augalai, tačiau subtilus kiekvieno kampelio grožis džiugina ir be žiedų.

Grožiui nevergauja

Genovaitė ir Vytautas užaugino keturis sūnus, džiaugiasi turį 11 anūkų. Vytautas daugelį metų valdė laivus, Genovaitė rūpinosi švietimo įstaigų ūkiais. Lyg ir laikas pailsėti, o sodybos priežiūra nemažai jėgų atima. „Mes daug dirbame, tačiau nevergaujame, – sako šeimos galva. – Mieste duste dusome tarp mūrų, tad dabar džiaugiamės turėdami savo ramybės kampelį.“ „Mieste keitėme gerą butą į kitą, šalia kurio buvo mažas sklypelis. Jame sodinome, puoselėjome augalus, jame rasdavome džiaugsmą ir poilsį, tik kad sklypelis labai mažas buvo, – papildo vyrą Genovaitė. – Dabar kiekvienas darbas teikia džiaugsmo ir jėgų.“ „Visi darbai mums malonūs, nesvarbu, ar namo langus valome, ar augalais rūpinamės“, – prideda Vytautas. Šeimininkai neslepia ir didžiuojasi sūnų pagalba statant namą ir tvarkant aplinką.

Be augalijos, aplinką skoningai puošia fontanėlis su marmuro skulptūrėle priešais namą. Nėra sklype nei plastmasinių gulbių, nei kitokių padarėlių. „Nemėgstame kičo“, – trumpai paaiškina šeimininkas.

Trys šunys – stambūs namų sargai, atklydusi kalytė ir gilios senatvės sulaukusi mažylė namuose, su kuriais šeimininkai kalbasi, praneša apie savo buvimą, tačiau pagirti už budrumą ir nuraminti, nutyla ir ramiai žvelgia į svečią. Apžvelgiame ir erdves už namo, kurių nuo kelio nematyti – baseiną, stacionarią kepsninę, prisėdame ant iš medžio kamieno išskaptuotų krėslų. Įsivaizduojame, kaip vasarą čia klykauja pliuškendamiesi anūkai, kaip laksto užpildydami visas erdvaus namo kertes ir kiemo kampelius. „Ne parodai visa tai kuriame – sau“, – sako Vytautas, pasidžiaugdamas, jog Kalotėje žmonės pradeda gražiau gyventi, rūpintis aplinka. Vyras neslepia, kad geri pavyzdžiai užkrečia kaimynus, verčia pasistengti, o gal ir pakonkuruoti. Žvelgdamas į apleistą sklypą kitoje kelio pusėje svarsto, jog galėtų ir jį aptvarkyti, pasodinti vieną kitą medelį, tik nežino, kam jis priklauso, ar kas leistų jam tai daryti. „Čia gražios vietos ir geri žmonės aplink. Kalotė keičiasi, gražėja“, – sako pro vartelius išlydėdami šeimininkai.

Jadvyga SURPLIENĖ