Ant senų pamatų – naujas „Priekulės dvaras“
Priekulės II kaime, buvusioje dvarvietėje, ant nykstančių paveldo objekto – buvusio bravoro-degtinės (spiritinės) daryklos pamatų per keliolika metų iškilo modernus Klaipėdos krašto architektūros stilių menantis pastatas. Gratos ir Romo Matusevičių svajonė gyventi gamtoje, bet „arti civilizacijos“, išsipildė sulaukus 50-ojo gimtadienio. Prieš porą metų jie savo pastatytame „dvare“ atšventė ir įkurtuves, ir savo jubiliejinių gimtadienių sukaktis.
Titaniškas darbas
Priekulės II kaime ant Minijos kranto iškilusi kaimo turizmo sodyba „Priekulės dvaras“ išsiskiria iš kitų šioje vietoje esančių pastatų. Didžiulis modernus namas, prie kurio rūpestingai tvarkoma aplinka, traukia ne tik priekuliškių žvilgsnius. „Pirmą kartą apsilankiusieji sako, kad tai dvaras. Mes nesame dvarininkai, o tik teisėti šio pastato šeimininkai. Kiekvienas po savęs turi kažką palikti“, – šyptelėjo Grata Matusevičienė. Ir patikslino, jog tai gyvenamasis namas su patalpomis komercinei veiklai.
Anuomet uostamiesčio daugiabutyje įsikūrę Matusevičiai svajojo gyventi nuosavame name, gražaus kraštovaizdžio vietoje. Sklypą išsirinko Priekulės II kaime, su šimtmečių senumo buvusio bravoro-degtinės (spiritinės) daryklos nykstančiais pamatais. „Tai buvo išaiškinamojo paveldo objektas. Galėjome nugriauti, kai kas ir siūlė tai padaryti, – kalbėjo G. Matusevičienė. – Bet mes patys norėjome išsaugoti paveldo objektą – istorijos šaknis reikia saugoti. Juk sakoma, kad nėra ateities be praeities.“
Matusevičių šeima tuomet pasirinko nelengvą kelią. Nuo dokumentų tvarkymo pradžios iki įkurtuvių prabėgo 12 metų. Statybų darbai ir vargai užfiksuoti nuotraukose. „Titaniškas darbas – nebegalėtume pakartoti“, – prisipažino Grata.
Praeitį liudijantys daiktai
Priekuliškiai stebėjo, kaip jauna šeima triūsė šiukšlynu paverstame išaiškinamojo paveldo objekte – buvusio bravoro-spiritinės rūsyje, kuopė iš jo tonas šiukšlių, tvirtino metro storio akmens mūro sienas. Antrojo pasaulinio karo metais pastatas buvo susprogdintas. Sovietmečiu išlikusiame rūsyje laikė arklius, o viršuje buvo daržinė. Pasak G. Matusevičienės, iš pradžių reikėjo atlikti architektūrinius, konstrukcinius tyrimus, fotofiksaciją.
Matusevičiai domėjosi šio objekto praeitimi, tačiau istorinės medžiagos nerado net Mažosios Lietuvos muziejuje, nieko apie jį negalėjo pasakyti ir kraštotyrininkai. Pastatą projektavęs Gratos brolis architektas Erastas Petrauskas architektūrinį stilių pritaikė prie dvarvietėje išlikusių statinių. Čia tebėra senas gyvenamasis namas, svirnas, arklidė, skalbykla. Prie šių pastatų ir buvo priderinta naujojo pastato architektūra. G. Matusevičienė pridūrė, jog didelės pagalbos sulaukė iš architektės Vilijos Andriulionienės.
„Pastatyti didžiulį namą ant senų, irstančių pamatų kainavo brangiau nei statyti plyname lauke“, – neslėpė G. Matusevičienė. Tačiau šeima džiaugiasi išsaugojusi paveldo objektą. Užsukusieji į naujam gyvenimui prikeltą bravoro-spiritinės rūsį gali vitrinoje pamatyti ekspoziciją su šioje vietoje rastais senais įdomių formų buteliukais, keraminių koklių šukėmis, puošybos detalėmis, pasagomis ir kita. Tai įrodymas, kad šeima įsikūrė ne tuščioje vietoje – kadaise čia virė gyvenimas. Matusevičiai sulaukė pagyrimų iš priekuliškių, kad atgijo dar vienas Priekulės istoriją liudijantis objektas. Savo svečiams jie sukūrė orientacinį žaidimą apie Priekulės dvaro istoriją.
Nauja santuokos registravimo vieta
Pirmą kartą apsilankiusiuosius „Priekulės dvare“ labiausiai pribloškia rūsys. Pasak G. Matusevičienės, čia išsaugota viskas, kas įmanoma: arkos, skliautas, įėjimai, langų angos, dalis autentiškų akmens mūro sienų. Matusevičių šeima ruošiasi čia atidaryti kavinę. „Šis verslas mums nesvetimas. Nagingas mano vyras jau meistrauja stalus, – džiaugėsi G. Matusevičienė. – Visos dukros – Gintarė, Kamilė ir Neringa tam pritaria. Abu su vyru dirbame Klaipėdoje, tad iš šeimos verslo būtų papildomų pajamų.“
Beje, vyriausioji Gintarė, būdama vienuoliktokė, parašė verslo planą įkurti kavinę statomame pastate. Baigusi ekonomikos studijas, ji įsikūrė Klaipėdoje. Pasak G. Matusevičienės, su vyru Edvardu turi ambicingų planų šeimininkauti, vadovauti virtuvei. Vidurinioji Kamilė, žurnalistė, rašo apie maisto gaminimą. Pagrandukė Neringa studijuoja odontologijos mokslą. Visos dukros mėgsta šeimininkauti, domisi valgių gaminimu.
Šią vasarą viena pora įregistruoti santuoką pasirinko „Priekulės dvare“. Ceremonija vyko atgaivintame paveldo objekte – buvusiame bravoro-spiritinės rūsyje. „Jaunavedžiai pasirinko akmens mūro apribotą erdvę, matyt, tikėdami, kad ir jų santuoka bus tvirta, kaip šios šimtametės sienos“, – šypsojosi G. Matusevičienė.
Jaunavedžiai su svečiais čia atšventė ir vestuves. Jie išsivežė gražiausius įspūdžius, kuriais dalijosi socialiniuose tinkluose.
Iš orientacinio žaidimo
Matusevičiai sumanė savo svečius supažindinti su Priekulės istorija, kurią ne visi priekuliškiai žino. Jie parengė šį orientacinį žaidimą: „Jūs esate Priekulės dvare, anuomet Bajoriškame riterių dvare (bravoro-spiritinės pastate). Jo pirmtakas buvo Priekulės Kameryrų rūmai (valstybės tarnautojų įstaiga), paminėti dokumentuose dar 1664 m. Jiems taip pat priklausė didelis žemės plotas. 1723 m. panaikinus kameryrų etatus, rūmai tapo Priekulės valsčiaus nuomojamu dvaru. Jis ėjo iš rankų į rankas iki 1850 m., kol dvarą iš varžytinių nusipirko Hermanas Šperberis. Jis pasiekė, kad dvaras būtų laikomas bajoriškuoju riterio dvaru. Paskutinysis dvaro šeimininkas buvo jo sūnus Kurtas Šperberis, miręs 1915 m. Po jo mirties dvarą ne visai tinkamai valdė žmona Ženy. Praėjus 10 metų po Pirmojo pasaulinio karo, dvaras buvo taip prasiskolinęs, kad jį perėmė kreditoriai.“
