Protestai dėl kainų – ne tuo adresu

Socialiniuose tinkluose vėl nuvilnijo raginimas šiomis dienomis boikotuoti prekybos centrus taip protestuojant prieš išaugusias prekių kainas. Oficialios statistikos duomenimis, vartojimo prekių ir paslaugų kainos per metus augo ne tiek jau daug, o kai kas net pigo. Tačiau žmonėms atrodo kitaip: pragyvenimas brangsta greičiau negu kyla pajamos.

Statistika yra statistika

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 m. sausio mėn. metinė (2017 m. sausio mėn., palyginti su 2016 m. sausio mėn.) infliacija sudarė 2,3 proc. Metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo degalų ir tepalų, pieno ir jo produktų, sūrio, restoranų, kavinių ir panašių įstaigų viešojo maitinimo paslaugų, alaus, tabako gaminių, kietojo kuro kainų padidėjimas bei šilumos energijos, elektros energijos, telefono paslaugų, atostogų išvykų kainų sumažėjimas. Vartojimo prekių kainos per metus padidėjo 2,1 proc., paslaugų – 2,9 proc.

Prekybos centrų neboikotuos

„Užtenka tyčiotis iš Lietuvos gyventojų! Jei tau nusibodo permokėti už prekes ir manai, jog jos tampa prabangos prekėmis, tada išreikšk savo valią neidamas į prekybos centrus vasario 16–20 dienomis“, – tokio turinio akcijos skelbimas platinamas socialiniuose tinkluose. Jis sulaukė prieštaringų vertinimų: vieni jos organizatorius vadina juokdariais, kiti mano, kad tai nieko nepakeis, o kai kurie nusiteikę dėl šio reikalo „pabadauti“ kelias dienas. Mūsų pakalbinti pašnekovai, gargždiškiai ir rajono gyventojai, prie šios besikartojančios akcijos dėtis neketina. Tačiau jie taip pat nesutinka su oficialiais statistiniais duomenimis dėl kainų, ir pritaria sparnuotai rašytojo Marko Tveno minčiai, jog egzistuoja trys melo rūšys: melas, įžūlus melas ir statistika.

34 m. gargždiškė, šiuo metu nedirba, augina 2 vaikus:

„Kainos pastebimai pakilo, ypač vaisių, daržovių, nes jų šeimoje daug suvartojame. Spėju, kad pabrango 30 proc. Kur tai matyta, kad cukinija kainuotų 2 eurus? Sudedi į dvi košeles ir nelieka. Vaikams tyrelių, košelių iš parduotuvės neperku, nes būtų per brangu, be to, manau, sveikiau yra maitinti namuose pagamintomis. Dažnai važiuojame apsipirkti į Klaipėdą, nes ten pigiau. Akivaizdžiai pabrango žuvis, ypač lašiša, kurią specialistai rekomenduoja valgyti dėl „gerųjų“ riebalų omega 3. Stebėtinai aukštos kavinių maisto kainos Gargžduose. Vaikų rūbeliai – ne problema, su mamytėmis interneto komisiukuose mainomės, įsigyjame pigiau. Tačiau batai vaikui vis vien turi būti nauji, o jie labai brangūs. Štai 6 metų vaikui batai kainuoja 50–60 eurų. O batų reikia kasmet ir ne vienos poros, nes vaikas išauga. Vyras – valstybės tarnautojas, tad mūsų šeimos pajamos yra tokios, jog auginant du mažamečius vaikus sutaupyti faktiškai neišeina. Pinigai skriste išskrenda. Tad apie poilsį su visa šeima kur nors pietuose galime kol kas tik pasvajoti“.

49 m. verslininkė, viešojo maitinimo sektorius:

„Man juokingiausia tai, jog tie, kas eurui atėjus viešai žadėjo kainas perskaičiuoti sąžiningai, iš tiesų labiausiai jas ir pakėlė. Labai pabrango vaisiai, daržovės (agurkai, paprikos, įvairios salotos), paukštiena, žuvis. Man keista, kaip žuvis gali kainuoti nuo 8 iki 14 eurų už kilogramą. Lašiša išvis pasidarė „auksinė“, nuo 12 iki 14 eurų už kg, tik per akcijas tenka ją „gaudyti“. Tai kaip galima pagaminti pigius patiekalus iš tokios brangios žaliavos? Dabar šiek tiek nukrito kiaulienos kaina, pigios bulvės, maišais pardavinėjamos. Ne kažką mes uždirbame, tik pragyvenimui. Vaikus aprengi, pamaitini, sau nieko nebeleidi – puoštis ar labai pramogauti“.

46 m. socialinė darbuotoja:

„Tenka matyti nemažai skurstančių žmonių. Antai vežėme vienišą močiutę į ligoninę, tai ji, pati nebeturėdama pinigų, bėgo pas kaimynę skolintis, ir ta neturėjo nė 10 eurų. Močiutė gyvena kaime, gauna 250 eurų pensiją, jai išgyventi šių pinigų neužtenka, matyt, ir dėl to, kad išlaiko girtaujantį sūnų. Anksčiau žmonės nelabai kreipdavo dėmesį į paramą maisto produktais, vos ne įsiūlyti kai kam reikėdavo. O dabar patys ateina konkrečiai paklausti, būtent kada bus maisto paketai. Jų sudėtis labai pagerėjo, įeina grikiai, miltai, kruopos, mėsos, pupelių konservai. Tad yra didelė parama neturtingiems žmonėms. Pas mus seniūnijoje kas penktas gyventojas yra socialinės paramos gavėjas“.

69 m. pensininkė:

„Aš dar vis perskaičiuoju kainas iš eurų į litus. Galiu pasakyti, kad prieš keletą metų mes trise šeimoje per savaitę išsimaitindavome už 25 litus. O dabar mud­viem su vyru 10 eurų savaitei nepakanka. Kai pritrūksta pinigų iki pensijų, kepame bulves lyg studentai. Laimei, mes turime „fazendą“ kaime, užsiauginame savo paukštienos, daržovių. Bet kai viską paskaičiuoji, kurą, pašarus, kitas išlaidas, gaunasi vos ne tas pats, kaip pirkti parduotuvėje. Tik tiek, kad valgome savo augintą, sveiką maistą. Iš pensijų, kurias sudėjus kas mėnesį gauname apie 600 eurų, mes ne tik patys pragyvename, bet dar padedame ir savo vaikams, anūkams. Dėl maisto mažiausiai jaudinamės, bet siaubingai pabrango vaistai. Aš vaistams išleidžiu apie 30 eurų per mėnesį, vyras perpus mažiau. Per televiziją ragina, pirkite pigius vaistus, esą ta pati sudėtis. Pabandžiau širdies vaistų pigesnių nusipirkti, tai vos ne ligoninėje atsidūriau, o 70 eurų kainavę 3 mėnesiams nupirkti vaistai iškeliavo į šiukšlių dėžę. Valdžia galėtų neleisti taip brangiai vaistų pardavinėti. O šiaip reikia mažiau visiems dejuoti, daugiau dirbti, nes niekas nieko neatneš, jei pats neužsidirbsi. Mano darbo stažas 47 metai. Yra daug žmonių, kuriems dar blogiau. Aš neretai per visokias TV akcijas paaukoju pinigų po eurą ar du, gaila žmonių“.

Kodėl kyla kainos?

Kur slypi kainų augimo Lietuvoje fenomenas? Kai kurie ekonomistai teigia, jog paprastai kainos kyla tada, kai žmonės, nepaisant tokio augimo, vis tiek perka. Savo „juodą“ darbą esą atlieka ir šešėlinė ekonomika, kurioje nuslėpti pinigai išleidžiami vartojimui ir taip palaikomas kainų augimas. O kai vartotojai perka, kyla ir kainos. Tačiau patys prekybininkai turi ir savo versiją, kodėl kyla kainos.

52 m. verslininkė, valdanti kelis smulkius prekybos taškus:

„Tokios boikotavimo akcijos yra gryni vėjai. Kainos kyla todėl, kad daugėja didelių prekybos centrų, o vartotojų, pirkėjų, mažėja, nors pagal konkurencijos dėsnius turėtų būti atvirkščiai. Kelia kainas gamintojai – ir be jokių skrupulų. Girdime, kad iki 10 proc. dar brangs miltai, pieno produktai, ledai ir kita. Štai vienos populiarios rūšies duona ką tik staigiai pabrango 20 proc. Mes, mažų parduotuvėlių savininkai, galime užsidėti tik kelių centų antkainį, nes žmonės tos duonos nebeįpirks. Mes irgi turime kažkaip išgyventi, mokėti mokesčius, algas darbuotojams. Ar žinojote, kad ne visi didieji prekybos centrai, veikiantys Lietuvos teritorijoje, mokesčius, išskyrus gyventojų pajamų, sumoka į mūsų valstybės biudžetą? Tad siūlyčiau labiau palaikyti lietuviško kapitalo prekybos įmones, įskaitant ir didelius prekybos centrus, kaip yra kitose šalyse, kur žmonės pirmenybę teikia nacionaliniams gamintojams, prekiautojams, paslaugų teikėjams. Pats kainų kilimas nestebina. Ar žmonės neprisimena, kad kainos kasmet kilo dar ir iki euro įvedimo? Kainos kyla visose aplinkinėse šalyse, Europoje, pasaulyje. Mūsų dukra gyvena Ispanijoje – ir ten tas pats. Tiesiog dėl įvairių aplinkybių ima brangti kai kurios prekių grupės, po to kitų rūšių prekės ir t. t. Tačiau pas mus yra išskirtinai keistų dalykų. Niekaip nesuprantame, kodėl pridėtinės vertės mokestis maisto produktams Lietuvoje siekia 21 proc., o, tarkime, Vokietijoje – 5, Lenkijoje, Ispanijoje – 4–6 proc.? Ir nėra gerai, kad didieji prekybos centrai miestuose užgožė smulkųjį verslą: parduotuvėles, kepyklėles, kurios galėtų kurtis senamiestyje, o centrai, kaip yra užsienyje, kurtųsi už miesto. Užsienyje prekybos centrai bent sekmadieniais uždaromi, ir niekas nemiršta iš bado. Tokiu būdu bent savaitgaliais leidžiama šiek tiek daugiau užsidirbti smulkiesiems verslininkams, o žmonėms nusipirkti pigesnių kokybiškų maisto produktų, pagamintų smulkiųjų gamintojų“.

Pajamų augimas sunkiai suvokiamas

Kainoms kylant, nereikia pamiršti ir apie pajamas. Juk esmė ne kainose, o pajamose. Štai ekonomistas Gitanas Nausėda teigia, kad atlyginimai, tiesa, ne visiems, kyla gana ženkliai. Taip pat jis akcentuoja tai, kas Lietuvoje matoma plika akimi – socia­linė atskirtis: Vilnius ir Lietuva. Miestas ir kaimas. Netolygios gyventojų pajamos. Socialiniame tinkle „Facebook“ jis pasidalijo štai tokiu komentaru: „Kadangi jau ne juokais nusibodo viena ir ta pati melodija – „mano alga neaugo, vadinasi, ji neaugo ir visoje Lietuvoje“, siūlau diagramą, kurios nuginčyti neįmanoma. Pernai 72 tūkstančiais sumažėjo žmonių, gaunančių minimalų ir šiek tiek didesnį atlyginimą, skaičius. Didesnių pajamų grupės pagausėjo beveik tokiu pačiu skaičiumi, t. y. įvyko darbuotojų persikėlimas iš mažesnių į didesnių pajamų grupes. Neretai algos buvo didinamos ne „statistiniais“ 7 proc., o 20–30 proc. Taip, nemažos dalies žmonių atlyginimai nepadidėjo (mano – taip pat), todėl ir turime tą vidurkį, kurį turime. Net 32 tūkst. padaugėjo darbuotojų, atsidūrusių 1–2 tūkst. eurų pajamų grupėje, t. y. realiausių pretendentų į vadinamąją vidurinę klasę. Kokia smagi bebūtų ši tendencija, akivaizdu, kad dauguma jų koncentruojasi Vilniuje ir tik mažytė dalis – provincijoje. Taigi socialinė atskirtis žygiuoja koja kojon su regionine atskirtimi. Neigti tai būtų tiesiog kvaila“, – teigia populiarusis ekonomistas.

O ką manote jūs? Kviečiame „Bangos“ skaitytojus pasidalinti mintimis apie pragyvenimo lygį, ar auga jūsų pajamos ir ar nesikandžioja kainos parduotuvėje, turguje, kavinėje, mokant už paslaugas kirpykloje, autoservise, remontuojant butą.