Ūkininkų iš Tickinų stiprybė – šeimoje
R. ir S. Balčauskiai: „Ūkyje darbo daug, bet ir džiaugsmo yra.“
Rimos ir Stasio Balčauskių sodyba Tickinų kaime šventinėmis spalvomis pirmoji nušvito Endriejavo seniūnijoje. Ūkininkai tvirtino, kad metai buvo geri, tik jie nespėjantys su laiku – tiek planų, svajonių, darbų.
Balčauskiai – vieni iš stambesnių mėsinių galvijų augintojų Klaipėdos rajone. Šiemet Metų ūkio konkurse jie tapo nominantais. Stebindami savo darbštumu ir dvasine stiprybe jie sukūrė ne tik mėsinių galvijų ūkį, bet ir svajonių namus.
Atsisakė melžiamų karvių
Balčauskių sodyboje stūksantis neįprastos architektūros namas traukia akį. Pro šalį keliu riedantys vairuotojai neretai sulėtina greitį. Juolab dabar, kai čia spindi, žaižaruoja ne tik kalėdinė eglė, bet ir visas kiemas – kaip didmiestyje. Nėra abejonės: čia gyvena laiminga šeima.
„O viską pradėjome nuo nulio“, – ištarė S. Balčauskis.
„Iš kiekvienos situacijos reikia mokėti rasti išeitį“, – atitarė žmona Rima.
Svajonių namą pasistatė ir įsirengė patys. Tokį, kokio norėjo Rima. „Man patiko erdvė – ir turiu daug, – šypsojosi ji, rodydama nestandartinį, daugiau nei 300 kvadratinių metrų būstą. – Vietos daug, o likome tik su jaunėle Erika. Dukra Agnė ir sūnus Saulius apsigyveno Klaipėdoje.“
S. Balčauskis pats projektavo originalų statinį – braižė, braukė… „Juk nesu nei statybininkas, nei inžinierius“, – tarsi bandė teisintis Stasys.
Vėliau reikėjo statyti galvijų tvartą. Balčauskiai anksčiau laikė melžiamas karves, bet prieš 5 metus apsisprendė auginti mėsinius galvijus. Tuomet buvo pašokusios mėsos supirkimo kainos. Tačiau vėliau patyrė, koks banguojantis šis verslas: kainos ne tik kyla, bet ir krinta.
Balčauskiai pradėjo statyti pusiau mūrinį, pusiau medinį tvartą. Jį įrengė taip, kad būtų kuo mažiau rankų darbo: su automatinėmis girdyklomis, traktoriumi atgabenamas pašaras. Jie tvirtino, kad su mėsiniais galvijais per pusę mažiau darbo nei pieno ūkyje.
Erdviame tvarte – beveik 80 galvijų, 8 veislių mėsinių galvijų mišrūnų: Šarole, limuzinų, angusų, aubrakų ir kitų. Jie tvarkingai sugrupuoti: karvės žindenės su veršeliais, savo garduose veršiai ir sumitę buliai. Šeši jaučiai laukė savo paskutinės dienos. Pasak ūkininkų, šiuo metu didžiausia supirkimo kaina – 1,65 euro už gyvojo svorio kilogramą. Dvejus metus augintas, sveriantis iki 800 kg, atitinkantis standartus mėsinis galvijas išvežamas į užsienį, todėl mokama brangiau. S. Balčauskis prisipažino, kad labiausiai vargina supirkimo kainų nepastovumas: „Nežinai, ką planuoti, nes kainos gali bet kada kristi.“
„Nešiuolaikiški“
Kurdami ūkį, Balčauskiai nepasinaudojo europine parama. „Šiek tiek skolinomės iš banko tik tvarto statybai“, – dėstė Stasys. Ir pridūrė, jog skolintis reikia atsakingai, kad įstengtum grąžinti. „Man svarbiau ramybė nei modernus traktorius“, – šyptelėjo Rima. Jie pridūrė esantys nešiuolaikiški.
Taigi ūkininkai savo lėšomis ir jėgomis plečia ūkį, įsigyja žemės ūkio technikos. „Pernai daug pinigų išleidome pirkdami frontalinį krautuvą“, – pasakojo Stasys. Šiemet jis pats susimeistravo platformą šieno ritiniams vežti. Pasigaminti pašaro padeda Rimos sesuo Irena Lachaj, viena iš stambiausių rajone pieno ūkių šeimininkė.
Balčauskiai pasistatę malūną, savo užaugintus grūdus gyvuliams patys susimala. Planuoja ir grūdų sandėlį statyti – mediena jau paruošta. „Reikia lengvinti darbą, nes samdyti nėra ką“, – kalbėjo pašnekovai.
Ūkininkai patenkinti savo pasirinkimu auginti mėsinius gyvulius.
Abiem šis darbas patinka. „Juk studijuodama pedagoginiame universitete mokiausi ne tik chemijos, biologijos – įgijau ir žemės ūkio specialybę“, – šypsojosi R. Balčauskienė. Jai malonu apžiūrėti gyvulius, žino visų vardus, jų atsiradimo ūkyje istoriją. Juk dalį veršelių jie perka iš kitų ūkininkų.
Stasiui taip pat smagu stebėti galvijų bandą, gražiai augančius gyvulius. Tačiau bėda, kad abu sukasi tarp ūkio ir savo darbų: Rima Endriejavo pagrindinėje mokykloje vaikus moko chemijos ir biologijos. Dirba nepilnu krūviu. Stasys – pagal verslo liudijimą atlieka santechnikos darbus. „Ūkininkavimas ir darbas – sunku, bet vien iš ūkio išgyventi sunku. Turėtų būti aukštesnės supirkimo kainos, – samprotavo S. Balčauskis. – Dabar nespėju padaryti visiems, kurie prašo. Kartais parodau, kaip pasidaryti pačiam, tai sako, matai, žmogus nenori darbo. Betgi aš nespėju“…
Seniūnijoje auksarankiu vadinamam S. Balčauskiui dažnai namuose tenka konsultuoti žmones dėl santechnikos ar statybos darbų. „Reikia tik noro, reikia domėtis ir viską pats gali pasidaryti“, – tvirtino pašnekovas.
Sukūrė savo rankomis
Matydamas originaliai įrengtus jaukius Balčauskių namus, tuo negali abejoti. Stasys svetainėje įrengė fontanėlį, lubose – veidrodį. O kaip išmoningai tvarkoma šios sodybos aplinka – tarpusavyje derinamos augalų salelės, alpinariumas, tvenkinys… Ir jau pradėtas statyti pastatas pobūviams, kuriame Stasys atšventė savo 50-ąjį gimtadienį.
„Viskas čia mūsų ir vaikų padaryta, – ištarė R. Balčauskienė. – Kiekvienas akmuo ir plyta mūsų rankomis sunešti.“
R. Balčauskienė tvirtino, kad jai namuose geriausia, ypač kai visi šeimos nariai susirenka. Čia jauku, gera ir šilta visiems. Su Rimos šeima seniai gyvena jos mama Juzefa Gagilienė. Kitais metais 80-ąjį gimtadienį minėsianti moteris šypsojosi: abi jos dukros – ūkininkės, gražius gyvenimus kuriančios.
Ūkininkų pagrandukė Erika šiemet pradėjo mokytis Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje. Ji labai džiaugiasi ten radusi įdomios veiklos.
Balčauskiai nesiskundė nei prastu oru, nei kitomis negandomis. „Dejuoja tik neturintys ką veikti“, – sakė Rima. Ji tvirtino, kad visko užtenka. „Turime gražius namus, sveikus vaikus ir ramybę šeimoje“, – džiaugėsi R. Balčauskienė su vyru.
