Kad neapsijuoktume per visą pilvą

„Nieko daugiau nerodot – tik kriminalus ir visokias baisybes“, – šis priekaištingas auditorijos vertinimas pažįstamas, matyt, daugeliui žurnalistų. Dažnas jų dėl tokių pastabų ir pykteli – juk tikrai ne vien nusikaltimai ir nelaimės linksniuojamos televizijos ekranuose, radijo eteryje, laikraščių ir žurnalų puslapiuose ar skaitmeninės žiniasklaidos erdvėje.

Turiu nemažai darbo patirties televizijoje. Teko rengti reportažus TV3 žinioms, vadovauti „Balticum“ televizijos naujienų tarnybai. Tad, nostalgijos vedama, prieš rašydama šį straipsnį, pirmiausia peržvelgiau televizijų programų turinį. Ir tikrai – ne vien kriminalai bei visokios baisybės. Kokybiškas ar ne tas nekriminalinis ir ne apie baisybes turinys, įpintas į serialų, pokalbių šou, gyvenimo būdo ar kulinarines laidas, pasvarstymus paliksiu kitam kartui. O šiuokart norisi pasigilinti į tai, kodėl taip burnodami ir pykdami dėl kriminalizuoto žiniasklaidos turinio vis dėlto jį žiūrime, klausome, skaitome ir su įkarščiu dar komentuojame.

Pasmalsaukime, kiek skaitytojų komentarų kuriame nors naujienų portale sulaukia informacija apie policijos pareigūnų reidą drausminant įkaušusius vairuotojus, straipsniai apie Lietuvos muzikos scenos superstar Egidijų Dragūną, dvikovon išdrįsusį kviesti neįtikusį boksininką, ar kurios nors „pupyčių“ mylimojo kriminalinio gyvenimo užkulisiai. Palyginkime šių komentarų srautą su auditorijos dėmesiu straipsniams apie grandiozinių operų premjeras, knygų mugių aktualijas ar mokslo pasiekimus. Ne tik komentarų skaičiumi, o ir skaitomumu pastaroji informacijos kategorija per šviesmetį atsilieka nuo tų taip „nepatinkančių“ kriminalų ir baisybių. Ir kodėl gi jos mums tokios aktualios?

Paaiškinti neigiamos informacijos vartojimo įpročius suskumba mokslo žmonės – labai paprastai ir suprantamai. Veik 20 proc. mūsų ankstyvųjų protėvių istorijos tėkmėje dienas baigdavo plėšrūno nasruose, nuo priešo ar savanaudiškų paskatų turinčio gentainio rankos. Tad akylai stebėti aplinką ir vertinti potencialius pavojus buvo gyvybiškai svarbu. Nūdienos akivaizdoje tai jau neatrodo taip aktualu, tačiau įprotis sekti nusikalstamo pasaulio naujienas ar domėtis nelaimingais atsitikimais išliko žmonijos pasąmonėje, kaip savisaugos instinkto prielaida.

Rūpintis savo ir savo artimo saugumu, natūralu, svarbus poreikis. Apmaudu, kad tai suuodę įvairiausio plauko melagienų kūrėjai veržiasi į visuomenės informavimo priemones. Jos jau užsigrūdino – įvaldė įrankius ir metodus melagingoms naujienoms atsijoti ir apsaugoti savo auditoriją nuo informacinių šiukšlių. O štai su socialiniais tinklais situacija veik nevaldoma. Jų tikslas – ne kokybiškos informacijos rengimas ir platinimas. Jų tikslas – kuo didesnė auditorijos aprėptis, garantuojanti pajamas iš reklamos.

Feisbuko algoritmai išmanūs – puikiai įvertina tikimybes, kada ir kokia viešumon paleista informacija labiausiai bus skaitoma ir ja sparčiausiai bus dalijamasi. Žinoma – apie nelaimes ir nusikaltimus. Tik algoritmų išmanumo nepakanka, kad jie atskirtų – tiesa tai ar melas. Neįspėja mūsų išmanieji feisbuko algoritmai ir apie tai, kad karštligiškai dalindamiesi melagienomis galime tapti pajuokos objektu.

– Ar matėt, feisbukas rašo, kad Čekas Norisas mirė? – anądien girdžiu iš kito kabineto galo šūktelint kolegę.

– O kas žinią paskleidė? – atliepiu jai.

– Jau nebeatseku, kai taip visi dalijasi.

– Tik tu neskubėk dalintis, patikrink pirma, ar ne gandas.

– Gerai, kad sustabdei, o tai būčiau apsijuokusi per visą pilvą.

Laura SĖLENIENĖ

Žurnalistė, komunikacijos specialistė, lektorė