Apie Mašą, lokį, beždžionėlę ir avatarą
Paskaitose ir mokymuose apie bendravimą su auditorija dažnai akcentuoju klausytojų susitapatinimą su pranešėju. Jei jis nerimastingas, dažnas klausantysis taip pat, atrodo, nerimsta. Jei pranešėjas kalba sodriu, hipnotizuojančiu tembru, auditorija – lyg aksomo pledu užklota. O jei oratorius į savo prakalbą žiūri atsainiai, pranešimo išklausiusi auditorija vargu ar minės jį geru žodžiu.
Tasai susitapatinimas turi mokslinį pavadinimą – veidrodinių neuronų efektas. Jį prieš 25-erius metus identifikavo Parmos universiteto (Italijoje) mokslininkai. Stebėjo jie riešuto siekiančią beždžionėlę. Kai tik ji paliesdavo riešutą, jos smegenyse kaip mat aktyvuodavosi veidrodiniai neuronai. Lygiai taip pat beždžionėlės smegenys suveikdavo tuomet, kai ji stebėdavo riešuto siekiantį tyrėją.
Taip jau yra, kad ir mūsosios smegenys pilnos veidrodinių neuronų. O tai reiškia, kad mes, kaip ir ta beždžionėlė, galime suprasti, įvertinti ir net perimti kitų jauseną.
Įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną turi gražų pavadinimą – empatija. Ji labai dažnai minima kalbant apie šiuolaikinį žmogų, ypač jaunimą.
„Visai supratimo neturi, kaip elgtis… Jokio gailesčio ir pakantumo… Kaip kokie robotai… Bendrauti bijo, tad nė neskambina – žinutes rašo“, – tai tik maža saujelė epitetų ir palyginimų, skriejančių empatijos stokojančios augančiosios kartos pusėn.
Ponai, bus tik blogiau. Drįstu tai konstatuoti, remdamasi medijų vartotojų elgsenos tyrėjų įžvalgomis. Jas mokslininkai sudėliojo stebėdami, kada empatijos pajauta, o ir veidrodiniai neuronai aktyviausi. Pasirodo, labiausiai jie veikia mums bendraujant su artimiausiais žmonėmis, kiek mažiau – dramos ar muzikos teatre, o po jo rikiuojasi kino teatras.
Atrodo, laikas paklausti, ar dažnai augančioji karta turi galimybę turiningai ir kokybiškai leisti laiką artimiausių žmonių aplinkoje? Ne veltui akcentuoju – turiningai ir kokybiškai.
Vaizdelis, kuomet šeima mėgaujasi vakariene kavinėje – mama ir tėtis šnekučiuojasi, o atžala akis įsmeigusi į mobilųjį telefoną stebeilija legendinį animacinį filmuką „Maša ir lokys“ – netinka. Neužskaitytas ir šeimos piknikas, kuriame visi bendrauja, tik ne akis į akį, o socialiniuose tinkluose, įsikūniję į savo skaitmeninius avatarus (dirbtinės internetinės asmenybės).
Vargu ar ir šeimos pasivaikščiojimą pajūriu, kuomet mama nenustoja self’inti (fotografuoti asmenukes), o tėtis naršyti po mobilųjį telefoną, galima vadinti turiningu bei kokybišku laiku.
Bet turime, ką turime, gyvename, kaip gyvename, o mūsų dienotvarkę stebinčioms atžaloms belieka kaip tai beždžionėlei įsijausti ir atkartoti tai, ką mato pačių artimiausių žmonių aplinkoje.
Tai ko stebimės iš tiktok’ų, snapchat’ų ir instagram’ų neišlendančia karta. Ne kur kitur – į savo atspindį veidrodyje žvelgiame. O kad atvaizdas džiugintų, pasakysiu labai moteriškai, reikia investuoti. Tik šiuokart investicija nei kišenes krato, nei galvos skausmą kelia.
Girdėjau, daugėja bandančiųjų sąmoningai atsisakyti mobiliojo telefono bent kelioms dienoms. Sako, ir žiūrinčiųjų televiziją sparčiai mažėja. Mano pažįstamų sąraše yra ne vienas, panaikinęs savo paskyrą „Facebook“ socialiniame tinkle.
Štai ir pavyzdys puikios investicijos į gerą ir kokybišką laiką. Investicijos, kuri garantuoja – jokios rizikos, o grąža – šimtaprocentinė.
Laura SĖLENIENĖ
Žurnalistė, komunikacijos specialistė, lektorė
