Popiežiaus Pranciškaus homilija
„Atėjus vakarui“ (Mk 4, 35) – taip prasideda Evangelija, kurios ką tik klausėmės. Atrodo, kad jau ištisas savaites tęsiasi vakaras. Tirštos sutemos dengia mūsų aikštes, gatves ir miestus; jos užvaldė mūsų gyvenimus ir viską pripildė spengiančios tylos ir slegiančios tuštumos, kuri viską stingdo: jaučiame ją ore, matome žmonių gestuose ir žvilgsniuose. Esame išsigandę ir pasimetę. Kaip mokinius Evangelijoje, ir mus staiga užklupo nelaukta šėlstanti audra. Supratome, kad visi plaukiame viena valtimi, esame pažeidžiami ir pasimetę, tačiau tuo pat metu – svarbūs ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu, vieni kitus guosti. Visi esame šioje valtyje. Kaip anie mokiniai, kurie išsigandę vienu balsu šaukė: „Žūvame“ (Mk 4, 38), taip ir mes supratome, kad negalime kiekvienas eiti kas sau, bet turime eiti visi kartu.
Nesunku save atpažinti šiame pasakojime, bet sunku suprasti Jėzaus laikyseną. Kai mokiniai išsigandę puola į neviltį, jis tuo metu yra skęstančios valties gale. Ir ką gi jis daro? Nepaisydamas visų šurmulio jis sau ramiai miega, visiškai pasitikėdamas Tėvu. Tai, beje, vienintelis kartas, kai Evangelija kalba apie miegantį Jėzų. Kai pažadintas jis nuramina vėją ir vandenį, kreipiasi į mokinius su priekaišto gaida balse: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40). Pabandykime tai suprasti. Kas gi yra ta tikėjimo stoka, taip labai nesuderinama su Jėzaus pasitikėjimu? Mokiniai nebuvo liovęsi juo tikėti, nes jo šaukėsi. Pasižiūrėkime, kaip šaukėsi. „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ (Mk 4, 38). „Nerūpi“. Jie mano, kad Jėzus jais nesirūpina, kad jie jam nesvarbūs. Taip pat mums, mūsų šeimose skauda, kai girdime sakant: „Kodėl gi tau nerūpi?“ Šis sakinys žeidžia ir sukelia audras. Jis tikriausiai sukrėtė ir Jėzų. Nes juk niekas kitas taip mumis nesirūpina, kaip Jėzus. Ir iš tiesų, kai pasitikėjimą prarandantys mokiniai ėmė šauktis pagalbos, jis juos išgelbėjo.
Audra nuplėšia kaukę, atidengia mūsų pažeidžiamumą, apnuogina mūsų netikrą ir paviršutinišką saugumą, su kuriuo kūrėme savo planus, projektus, santykius ir prioritetus. Parodo, kaip buvome užmigę ir palikę tai, kas mus maitina, palaiko, kas duoda jėgų mūsų gyvenimui ir mūsų bendruomenei. Audra iškelia į dienos šviesą visas mūsų pastangas paslėpti ir užmiršti tai, kas maitino mūsų tautų sielą, visus bandymus save nuskausminti tariamai išganingais būdais, nenorą sugrįžti prie savo šaknų ir semtis protėvių išminties – o tai iš mūsų atėmė atsparumą, reikalingą, kad ištvertume negandas.
Audros metu nukrito grimas, visi stereotipai, kuriais dangstėme savąjį ego, baimindamiesi dėl savo įvaizdžio. Dar kartą buvo atidengta ta palaiminta mūsų visų priklausomybė, nuo kurios neįmanoma pabėgti, – mūsų kaip brolių ir seserų savitarpio priklausomybė.
„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Viešpatie, tavo žodis šį vakarą skirtas mums visiems. Šiame pasaulyje, kurį tu myli labiau už mus, mes visu greičiu skubėjome pirmyn, jausdamiesi galingi ir visagaliai. Trokšdami naudos, leidome, kad mus pavergtų daiktai ir svaigintų greitis. Nekreipėme dėmesio į tavo įspėjimus, nesustojome, matydami karus ir pasaulinio masto neteisingumą, neklausėme vargstančiųjų ir sunkiai sergančios mūsų planetos šauksmo. Bebaimiai skverbėmės pirmyn, manydami, kad sergančiame pasaulyje išliksime sveiki. Dabar, plaukdami audringa jūra, maldaujame tave: „Pabusk, Viešpatie!“
„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Tu, Viešpatie, mus prašai, kad tikėtume. Ne tik prašai tikėti, kad tu esi, bet prašai, kad pas tave ateitume ir tavimi pasitikėtume. Gavėnios metu skamba tavo karštas raginimas: „Atsiverskite“, „Grįžkite pas mane visa savo širdimi“ (Jl 2, 12). Tu nori, kad šis išbandymų metas mums būtų pasirinkimo metas. Tai ne tavo teisimo, bet mūsų pasirinkimo metas – metas rinktis tarp to, kas svarbu ir kas praeina, atskirti tai, kas būtina ir kas ne. Tai metas nustatyti kursą į tave, Viešpatie, ir į kitus žmones. Matome daugybę pavyzdingų bendrakeleivių, kurie, nors ir baimės slegiami, reagavo aukodami savo gyvybes. Šventosios Dvasios jėga veikia per drąsų ir dosnų pasiaukojimą. Šventosios Dvasios gyvybė atperka ir padaro vertingas mūsų gyvybes, parodo, kaip jos susijusios su kitais žmonėmis ir kaip yra priklausomos nuo paprastų žmonių, dažnai nežinomų, neminimų laikraščių ir žurnalų antraštėse. Jie nepatenka į naujausių šou sceną, tačiau, be jokios abejonės, lemtingus mūsų istorijos puslapius rašo jie: gydytojai, slaugės ir slaugai, maisto parduotuvių darbuotojai, sergančių žmonių prižiūrėtojai, transporto darbuotojai, policininkai, savanoriai, kunigai, vienuolės ir daugybė kitų, supratusių, kad niekas negali išsigelbėti vien savo jėgomis.
Matydami žmonių kančią, kuri yra tikros mūsų tautų pažangos matas, iš naujo atrandame ir suprantame Jėzaus kunigiškosios maldos prasmę: „Kad visi būtų viena“ (Jn 17, 21). Kiek daug žmonių nesėdami panikos savo kantriu ir atsakingu darbu mus moko vilties. Kiek tėvų, motinų, senelių, mokytojų mažais kasdieniniais gestais padeda vaikams iškęsti dabartinę krizę, priderinti prie reikalavimų kai kuriuos įpročius, drąsina nenuleisti akių ir moko maldos. Kiek žmonių meldžiasi, padeda kitiems ir aukojasi visų labui. Malda ir tylus tarnavimas yra mūsų galingi ginklai.
„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Tikėjimo pradžia – tai suprasti, kad mums reikia išganymo. Nesame visiškai savarankiški, jei esame vieni – skęstame. Mums reikia Viešpaties, kaip senų laikų jūreiviams reikėjo žvaigždžių. Pasikvieskime Jėzų į savo gyvenimo valtis. Sudėkime jam po kojų savo baimes, kad jis jas sunaikintų. Ir mes, kaip tie mokiniai, buvę valtyje, suprasime, kad su juo nenuskęsime. Tokia yra Dievo galia: ji pakreipia į gera visa, kas mums nutinka, net ir blogus dalykus. Jis nuramina mūsų audras, nes su Dievu gyvybė niekada nemiršta.
Viešpats kreipiasi į mus, ištiktus audros, ir ragina pabusti, imtis solidarumo, gyventi su tvirta viltimi, kuri mus palaiko ir suteikia prasmę šiomis valandomis, kai atrodo, kad viskas aplinkui skęsta. Viešpats mus žadina, kad mes pažadintume ir atgaivintume savo velykinį tikėjimą. Turime inkarą – jo kryžius mus išgelbėjo. Turime vairą – jo kryžiumi esame atpirkti. Turime viltį – jo kryžius mus pagydė ir apkabino, kad niekas mūsų neatskirtų nuo jo išganingosios meilės. Gyvendami atskirti nuo kitų, negalėdami su kitais susitikti ir pasidalyti jausmais, stokodami daugybės dalykų, dar kartą įsiklausykime į gelbstinčią žinią: jis prisikėlė ir gyvena su mumis. Viešpats nuo kryžiaus mus prašo atrasti mūsų laukiantį gyvenimą, žiūrėti į tuos, kurie mūsų šaukiasi, atpažinti, stiprinti ir dauginti malonę, kuri yra mumyse. Negesinkime nusilpusios ugnelės (plg. Iz 42, 3). Leiskime, kad ji suliepsnotų viltimi.
Apkabinti kryžių reiškia turėti drąsos stoti akistaton su visais dabartinio meto prieštaravimais, užmiršti troškimą būti visagaliais ir visko daug turėti, suteikti daugiau vietos Šventosios Dvasios skatinamam kūrybingumui. Tai reiškia turėti drąsos atverti naujas erdves, kuriose visi jaustųsi laukiami, kurti naują svetingumą, brolybę ir solidarumą. Buvome išgelbėti jo kryžiumi, kad priimtume viltį ir leistume, kad ji palaikytų mūsų pastangas, tiestų naujus kelius, kad galėtume vis labiau rūpintis savo ir kitų gerove. Apkabinti Viešpatį, kad apkabintume viltį, – štai kur tikėjimo jėga, kuri išvaduoja iš baimės ir apdovanoja viltimi.
„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Brangieji broliai ir seserys, iš šios vietos, bylojančios apie tvirtą kaip uola Petro tikėjimą, trokštu šį vakarą jus visus patikėti Viešpačiui ir prašyti jums Švenčiausiosios Mergelės, Dievo tautos sveikatos ir per audringą jūrą vedančios žvaigždės, užtarimo. Iš šios vietos, kurią juosia Romos miestą ir pasaulį apkabinanti kolonada, tepasiekia jus kaip guodžiantis apkabinimas Dievo palaiminimas. Viešpatie, laimink pasaulį, suteik sveikatą kūnams ir paguodą širdims. Tu mus prašai nebijoti, tačiau mūsų tikėjimas silpnas ir mes išsigandę. Nepalik mūsų, Viešpatie, vienų audroje. Vėl mums sakyk: „Jūs nebijokite!“ O mes, kartu su Petru, paveskime tau visus savo rūpesčius, nes tu mumis rūpiniesi (plg. 1 Pt 5, 7).
P. S. Spausdiname „Bangos“ skaitytojų prašymu. Popiežiaus Pranciškaus homiliją ir ypatingąjį popiežiaus Pranciškaus palaiminimą „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“) iš Vatikano praėjusį penktadienį tiesiogiai transliavo LRT televizija ir radijas. Palaiminimą tikintiesiems popiežius teikė atsižvelgdamas į nepaprastąją padėtį, kurioje šiuo metu yra visas pasaulis dėl COVID-19 pandemijos.
