Priekulės miesto ir žirginio sporto šventė – dvasios Alchemija provanso stiliumi

Priekulės miesto ir žirginio sporto šventėje išmonės ir kūrybiškumo protrūkis – Gražiausios skrybėlėtos damos rinkimai. Dalyvavo 23 pretendentės. Iš dešimties finalisčių paskelbtas prizininkių trejetukas. Trečioji vieta patikėta Inai Juotkienei. Antroji vieta teko Ievai Rimkienei. Gražiausios skrybėlėtos damos titulas skirtas Elvyrai Jašmontaitei, senjorai, „Vėlingio“ ansamblietei, aktyviai Priekulės bažnyčios choro giedotojai.

XVI amžius, 1540-ieji metai, kai rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Priekulės vardas, tapo atskaitos tašku gyvenimui prie Minijos upės kilpos, kuri senovėje vadinta „kule“. Gal dėl to ir pavadinimas Priekulė. Per daugiau nei keturis su puse šimtmečio keitėsi miesto veidas, bet nepakeitė kartų kartoms perduodamų vertybių: kaip ir mūsų protėviai, tebesididžiuojame garbinga bei skausminga savo krašto istorija, papročiais, unikaliu charakteriu ir kraštovaizdžiu, atgaivą bei išskirtinę ramybę teikiančiu žaliuoju miesto rūbu. Iš nedidelio dvarelio išaugęs miestas visais laikais traukė veiklius, atkaklius, darbščius, kūrybingus žmones ir buvo palanki vieta gyventi, auginti vaikus, siekti svajonių…

Šiandien Priekulė – vienas geriausiai išlikusių Mažosios Lietuvos miestų, garsus savo geografija, istorija, kultūra, istorinėmis ir šiandienos asmenybėmis, žirginiu sportu. Juk gerovė sukuriama tik atsiduodančiu darbu… Į pilkais kasdienybės siūlais nuaustą mūsų buvimą čia įsipina švytinčiomis gijomis šventė. Ir šį kartą Mažosios Lietuvos kultūros sostinės Miestelėnų stoties Keliaujanti šviesa pakluso tvermės dėsniui: energija niekur nedingo, tik pakeitė formą – meilė į rankų švelnumą, džiaugsmas į akių spindesį, draugystė į mielas paslaugas, paslaugos į simbolines dovanas, dovanos į pagarbą bei atlaidumą… Tai dvasios Alchemija, aukštasis pilotažas, ir jam pajėgus kiekvienas, kas myli.

Toks jau tas konkūras

Liepos 22–23 dienomis vykusi tradicinė Priekulės miesto ir žirginio sporto šventė kasmet įgauna šiuolaikišką dvasią, skoningai persipinančią su senaisiais papročiais, iš kartos į kartą perduodant lietuviškąją savimonę, išsaugant jų vertybinę galią bei tęstinumą laike.

Klaipėdos regiono pučiamųjų orkestro garsų ritmu iš Turgaus aikštės Vingio parko link nusidriekia iškilminga šventinė eisena. Jaunos sporto klubo „Priekulės žirgai“ raitelės lydi dvi dvikinkiais žirgais važnyčiojamas karietas, kuriose – garbūs svečiai, seniūnijos šeimininkai, skrybėlėtos damos. Rytų išmintį, jog „yra laikas duonai, yra laikas pareigai, yra laikas šventei ir džiaugsmui!“, patvirtino ir Vingio parke nuo raudonu kilimu ir gyvų gėlių kompozicijomis puoštos pakylos skambantys sveikinimo žodžiai. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos vicemerė Violeta Riaukienė, Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė, LR Seimo narys Petras Gražulis džiaugėsi gilias tradicijas turinčia švente, iškiliais žmonėmis, jų nuveiktais darbais, puoselėjama miesto aplinka, linkėjo puikių emocijų ir Priekulės vardo klestėjimo europiniu mastu.

Žinia, šventės kulminacija – dviejų dienų žirginio sporto turnyrinės varžybos, net septyni dvietapiai konkūrai, iš kurių pagrindinis – Edmundo Klimovo taurei laimėti.

Nacionalinės kategorijos teisėja ir šių varžybų teisėjų kolegijos pirmininkė Regina Gražulienė pažėrė saujelę faktų, kuriuose ir glūdi Lietuvos bei šio pamario krašto žmonių meilę žirgui turinčios žilos tradicijos. Būtent Mažojoje Lietuvoje, Trakėnuose, Frydricho Vilhelmo iniciatyva XVI a. buvo išvesti trakėnų veislės jojamieji žirgai, kurių palikuonimis gėrėtis turėjome galimybę ir tąkart varžybinėje aikštėje. Iki šiol įspūdingiausia miesto švente išliko jojimo sporto varžybos, į kurias suvažiuoja, sueina seni, jauni, vaikai iš plačiausių apylinkių. Nors pirmosios jojimo varžybos Lietuvoje įvyko 1922 m. Kaune, tačiau Priekulės jojikai, atstovaudami Klaipėdos kraštą, dar anksčiau sėkmingai dalyvaudavo įvairiuose turnyruose Vokietijoje ir kitose užsienio šalyse. Nė viena šventė Priekulėje nevykdavo be žirgų. Gal viena iš priežasčių, jog žirgas – ištikimybės ir garbės simbolis?! Pradėti ruoštis toms šventėms reikėjo jau gerokai prieš mėnesį, kad iššukuotas žirgų plaukas spindėtų, o svarbiausia – juos reikėjo treniruoti. Šventė, kuri anksčiau vadinosi „Aplink jojimu“, prasidėdavo nuo aikštelės prieš dabartinę Priekulės polikliniką. Iš čia ir iškilminga eisena su vėliavomis pajudėdavo Turgaus aikštės link, o paskui pasukdavo į Vingio parką.

1962 m. ilgamečio paukštininkystės ūkio direktoriaus Jono Gutausko iniciatyva pradėta organizuoti žirginio sporto sekcija, kuri vėliau peraugo į sporto mokyklą. Beje, šiandien turime sporto klubą „Priekulės žirgai“. 1968 m. Priekulėje vyko Sovietų Sąjungos jojimo čempionatas, kur priekuliškiai užėmė aštuntą vietą, o jau 1987 m. čia vykusiame Sovietų Sąjungos konkūrų čempionate priekuliškiai raiteliai Zigmantas Šarka ir Edmundas Klimovas buvo pirmųjų gretose. Jiems suteikti tarptautinės klasės sporto meistrų vardai.

1983 m. Tautų spartakiadoje Lietuvos rinktinė, treniruojama priekuliškio Viktoro Urbono, pelnė aukso medalius. Rinktinėje iš penkių narių buvo net trys priekuliškiai – Edmundas Klimovas, Zigmantas Šarka, Rolandas Milkintas.

Nuo 1995 m. kiekvieną vasarą Priekulės Vingio parke vyksta Edmundo Klimovo taurės varžybos, skirtos vieno iš talentingiausių visų laikų Lietuvos konkūrinio jojimo meistrų atminimui.

2017 metų konkūrų pradžią, iškeliant Lietuvos žirginio sporto federacijos vėliavą, skelbė gyvoji Lietuvos legenda – Zigmantas Šarka, gimęs, mokęsis, dirbęs Priekulėje, daugkartinis Lietuvos, Europos ir Pasaulio jojimo konkūrų čempionas, prizininkas, dalyvis bei šių varžybų vienas iš sportininkų.

Dvi dienas, pučiant palankiam vasariškam vėjui, skambėjo gongo dūžiai, o suaugę neišardomi duetai skriejo į „kovą“, tad aukščiausio lygio varžybose tarp skirtingo amžiaus raitelių iš Lietuvos bei Rusijos kova virte virė petys petin, taškas į tašką, neretai iš lyderio pozicijos atsiduriant kad ir antrame dešimtuke. Toks jau tas konkūras – griežtai reglamentuotomis taisyklėmis viena iš trijų olimpinių jojimo šakų – raitelių varžybos griaunamų kliūčių aikštelėje. Sportininkų tikslas – be klaidų ir greitai įveikti kliūtis – pasiektas, deja, ne visų. Tad po kiekvieno konkūro vėjuje plaikstėsi spalvotomis rozetėmis papuošti penkių žirgų karčiai.

Antrąją varžybų dieną į persirungimo konkūrą pateko 11 raitelių ir jų eikliųjų žirgų. Aukščiausias kliūčių aukštis pagrindinėse varžybose dėl taurės – 130 cm. Prizinį fondą, 980 eurų, pasidalino penki stipriausi jojikai. Penktoji vieta atiteko vienintelei amazonei vyriškoje kompanijoje – Raimondai Samušytei su žirgu Hetė. Ketvirtoji – Mindaugui Bacevičiui su žirgu Haris Poteris. Trečiąja vieta džiaugėsi priekuliškis Justas Gabalis su žirgu Cassander Z. Antroji vieta teko Stasiui Jasui su Sicilija Hom. Absoliutus nugalėtojas ir Edmundo Klimovo taurės laimėtojas, konkursinį 295 metrų ruožą be klaidų įveikęs per 39,36 sekundės – Kostas Gaigalas su žirgu Henrikas.

Kituose šešiuose konkūruose sėkmė lydėjo Viktoriją Navickaitę su žirgu Ferrrari B (Konkūras Nr. 1 „Dvi fazės“), Tadeušą Tretiaką su žirgu Tamiza (Konkūras Nr. 2 „Dvi fazės“), Ivetą Janavičiūtę su žirgu Dekanas (Konkūras Nr. 3 „Dvi fazės“), Stasį Jasą su žirgu Edwinn (Konkūras Nr. 4 „Akumuliatorius su Jokeriu“), Akvilę Repečkaitę su žirgu Fonema (Konkūras Nr. 5 „Neliesk ir nemesk“) bei Mindaugą Bacevičių su žirgu Haris Poteris (Konkūras Nr. 6 „Neliesk ir nemesk“).

Pasak rašytojos ir kraštotyrininkės Editos Barauskienės, kiekvienas žmogus gali išmokti joti, nes jojimas – tai įgudimas, pretenduojantis tapti menu. Dažnas raitelis laiko save ne tik sportininku, bet ir menininku. Tačiau tikrasis menininkas yra tas, kas gerai pažįsta žirgo psichiką – ne jėga, o jausmu pasiekia jojimo harmoniją. Matyt, posakis „norint pažinti žmogų, reikia suvalgyti ne vieną pūdą druskos“ tinka ir arkliui. Žirginis sportas raitelius pavilioja skirtingame amžiaus tarpsnyje, bet dažniausiai nuo mažumės. Štai jauniausia, vos devynerių metų sportininkė Emanuela Pitrėnaitė žiūrovus žavėjo savo drąsa, ištverme, savarankiškumu bei stiprumu. Jai – speciali dovana iš Vandos Klimovienės rankų.

Ir dar… Pagausėjo „Priekulės žirgų“ šeimyna. Gerokai prieš šventę buvo paskelbtas konkursas-akcija „Padovanok kumeliukui vardą“. Taigi, tas emocingas ir gracingas žirgų sportas po kelerių metų pasipildys jaunu Cukrinuku. Taip nutarė balsavusiųjų dauguma, o vardo autoriaus piniginis prizas iškeliavo į Zarasus.

Parkas alsavo romantika

Kol Jolantos Paliliūnienės dekoratyvinių augalų ūkio puoštoje aikštėje rungėsi raiteliai, kitame Minijos vingyje parkas alsavo romantika. Dar pagrindinės parko alėjos įkalnėje mažuosius šventės dalyvius pasitiko Klounų teatro studijos „Dulidu“ cirko palapinė. Mažas, labai mažas cirkas kvietė į neįtikėtiną klounados spektaklį visai šeimai „Profesorius ir blusa“ pagal to paties pavadinimo H. K. Andersano pasaką. Idėjos autorius, režisierius ir pasakotojas – Liudas Vyšniauskas.

O nusileidus pakalnėn ir „pravėrus“ parko alėjos Provanso stiliaus duris, švelnaus bei šilto mistralio dvelksmo apgaubtoje aplinkoje pirmiausia juntamas kito pasaulio svajingumas bei lengvumas, be rūpesčių ir kasdienybės. Dizaineriams Jolantai ir Artūrui Rudaičiams talkino floristės Daiva Fetingienė, Darija Šinkūnienė, Jolanta Vaniušina, Lina Mikalauskaitė, seniūnijos darbuotoja Loreta Dvaržeckienė, bendruomenės siela Sigutė Puplesienė, Daivos Jančauskienės komercinė firma bei UAB „Graži gėlė“. Ne iš karto pajėgi suvokti, kad patekai į jaukią ramybės oazę, kurios sėkmės paslaptis – arfos ir smuiko atliekami vingrūs keltų kūriniai, akordeono prancūziškos melodijos, styginių kvarteto „Musica Libera“ garsai, šviesa ir šiluma, natūralios spalvos ir paprastumas, priešybių ir vienybės dėsnis. Štai žaliame pievutės fone Loretos Dvaržeckienės įgyvendintos idėjos – parodos „Skrybėlėta dama“ eksponatai, kurių autorius – fotografas Robertas Dveržeckas. Štai eksterjero dekoro pastelinių spalvų detalės – pavėsinės, dviračiai, suoleliai, staleliai, kėdės, skėčiai, dekoratyviniai narveliai, krepšeliai, moteriškas manekenas, šviestuvai – akį veria grakštumu, lenktomis, raitytomis formomis. Štai išvirtusio seno kelmo šaknų nuogumą pridengia baltų vytelių povo uodega. Visoje šioje nostalgiškoje spalvų paletėje sklando vos juntamas levandų, rožių, hortenzijų kvapas. Prabangių ir lauko gyvų gėlių puokštės, pagyvintos margalapiais vijokliais, daugybė mielų smulkmenėlių dar labiau sustiprina stilistikos pojūtį. Štai moterys, apsirengusios plevėsuojančiomis lengvo šilko palaidinėmis ir nutrintais džinsiukais, ausyse tviska perlai, kojos apautos lengvais sandalais. Visur jaučiamas priešybių žaismas. O šventės dalyvių, svečių emocingus susižavėjimo šūksnius aukštyn išsupa santūrių ąžuolų pavėsy parištos sūpynės…

Išrinko gražiausią skrybėlėtą damą

Išmonės ir kūrybiškumo protrūkis – Gražiausios skrybėlėtos damos rinkimai. Sakoma, kad skrybėlė – tikra palaima droviems žmonėms, nes po ja galima slėptis. Tačiau, kaip rodo saldi patirtis, skrybėlių labiausiai geidžia tie, kurie nemėgsta tūnoti šešėlyje. Juk nė vienas originalios kepurės savininkas nenori likti nepastebėtas. O ir statistika skelbia, kad aštuoni vyrai iš dešimties pirmiausia dėmesį atkreipia į skrybėlėtą moterį, o ne į vienplaukę. Pagaliau rašytoja Margaret Atwood, pirkusi keliolika skrybėlių, aiškiai įvardijo, kam jų reikia: „Kiekviena atstovauja kitokiai asmenybei. Kodėl turėčiau būti tik savimi?“

Tad 23 elegantiškos konkurso dalyvės, pasipuošusios skirtingų stilių skrybėlėmis bei vilkinčios prie jų derintus kostiumus, buvo vertinamos pagal pagrindinius šešis vertinimo kriterijus: skrybėlės ir kostiumo originalumas, kostiumo stilistinis vientisumas, spalvų, medžiagų ir aksesuarų suderinamumas, skrybėlės konstrukcija, išskirtinumas ir kokybė, kostiumo pristatymas bei bendras estetinis vaizdas. Tradicija tapusius ir jau trečius metus vykusius rinkimus stebėjo, vertino kviestinė kompetentinga komisija: Lina Bernotaitytė – mados guru, tarptautinio mados žurnalo „L‘officiel“ redaktorė, Asta Labžentytė – dizainerė, mados tyrinėtoja, VDA lektorė, Alfonsas Lekavičius – dizaineris, fotografas, skulptorius, dailės mokytojas, suknelių linijos „Alfa“ kūrėjas, Jonas Sakalauskas – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas, vokalinės grupės „El Fuego“ solistas.

Gyvo garso muzikos ir šventės smalsuolių fone damos keletą valandų mėgavosi fotosesijos dėmesiu, kafija bei pyragu, patarnaujančio personalo, kurio vaidmenį profesionaliai atliko Priekulės kultūros centro darbuotojai, paslaugumu bei rūpesčiu. Dalinosi tarpusavio bendravimo džiaugsmu arba, kaip sako anglų patarlė, „kalbėjo per kepurę“, tai yra „tauškė niekus“. O moteris kalbino, jų įvaizdį šmaikščiai komentavo konkurso vedėjas žaismingasis Vaidas Kvedaras, Gargždų kultūros centro režisierius.

Iš dešimties finalisčių paskelbtas prizininkių trejetukas. Trečioji vieta patikėta Inai Juotkienei, diabetu sergančių vaikų klubo „Smalsučiai“ vadovei, kurios skrybėlės detalės – neatsiejama šia liga sergančių vaikų kasdienybė. Antroji vieta teko Ievai Rimkienei, kurios skrybėlaitė harmoningai derėjo su dėvima suknele ir priminė vasarą, jūrą bei parko augmeniją. Gražiausios skrybėlėtos damos titulas skirtas Elvyrai Jašmontaitei, senjorai, „Vėlingio“ ansamblietei, aktyviai Priekulės bažnyčios choro giedotojai. Nugalėtoja, anot vertinimo komisijos, 100% išpildė visas būtinas sąlygas ir, kas dera tikrai damai, turėjo tinkamą palydą. Vadinasi, grožis nebūtinai susijęs su amžiumi. Elvyros triumfas paneigia įsitikinimą, jog tik jaunystė gali būti žavi.

Taigi, žmogui daug ko reikia gyvenime: darbo, duonos, namų, džiaugsmo, meilės, švelnumo, vilties… Negęstanti viltis visada yra gimtinė. Lai išsipildo „El Fuego“ solistų palinkėjimas miestelėnams: „Tegul PRIEKULĖ visada būna namai!“

Aurelija DAUGĖLIENĖ

Priekulės, Mažosios Lietuvos kultūros sostinės, renginių korespondentė