Veiviržėniškei meilė grįžta su kaupu
O. Ruigienė: „Reikia mylėti, mokyti ir draugiškai elgtis su savo vaikais, kad jie užaugtų geri.“
Veiviržėniškės Onutės ir jos vyro Povilo Ruigių didžiausias turtas ir gyvenimo prasmė – 9 vaikai. Išdalinta tėviška meilė dabar grįžta su kaupu. Visi keliai veda pas tėvus, mylinčius, laukiančius ir linkinčius sėkmės. Daugiavaikė motina O. Ruigienė dėkoja Dievui už gražų ilgaamžį gyvenimą.
O. Ruigienė, kuriai šiemet sukaks 85-eri, niekada nesiskundė sunkumais, nors jos gyvenimas, kaip ir daugelio bendraamžių, buvo rupus. „Nei kam pasiskųsti, nei kam pasiguosti neturėjau – juk maža likau našlaitė, – pasiguodė veiviržėniškė. – Neturėjau nei brolio, nei sesers, užtat dabar džiaugiuosi turėdama 4 sūnus ir 5 dukras. Visi sveiki, nebuvo išdykę ir užaugę nenusikalto.“
Veiviržėnuose Ruigiai įsikūrė prieš 26 metus, kai liko dviese. Jų gimtinė – tuštėjantys Rusinai. Už savo kaimyno, bendrapavardžio Povilo ištekėjo Onutė, sulaukusi 21-erių. Jos išrinktasis buvo pora metų vyresnis. „Turėjom pastogę, bet viską susikurti teko patiems – niekas nepadėjo“, – kalbėjo Onutė.
Kantriai, ištvermingai abu dirbo, su meile augino vaikus. Bet dėl tokio pulko išgirsdavo pasišaipymų: „Apsikrovę vaikais“… „Skaudžiai nusmelkdavo sielą, bet mūsų vaikai užaugo geri – turime, kuo džiaugtis“, – ne be pasididžiavimo ištarė O. Ruigienė.
Ji pasakojo, kad savo sūnums ir dukroms buvusi reikli, griežta. „Vakarais išleisdama papramogauti liepdavau laiku grįžti namo. Dabar girdžiu miestelyje naktimis, gerokai po vidurnakčio, šėlstančius vaikus. Galvoju, kurgi jų tėvai?“ – stebėjosi veiviržėniškė.
Sovietmečiu gausi Ruigių šeima pragyveno iš savo ūkelio. Laikė gyvulius, augino daržoves. „Valdžia mums nieko nedavė – patys išsimaitinome. Dabar dalija nemokamas kruopas, miltus, makaronus… Tempia jaunos moteriškės namo šią labdarą. Argi ne gėda… Kaime yra žemės – pasisėtų, užsiaugintų daržovių. Aš ir dabar nenorėčiau, kad man ką nors duotų“, – kalbėjo O. Ruigienė.
Prieš porą metų Onutė su vyru Veiviržėnų bažnyčioje po 60 metų atnaujino Santuokos sakramentą. Stovėdama prie altoriaus gausios šeimynos apsuptyje ji dėkojo Dievui už ją ir vaikus mylintį vyrą, su kuriuo gražiai sutardami nugyveno ilgą gyvenimą, užaugino pulką vaikų. Jie nuoširdžiai rūpinasi savo tėvais. Prieš metus pasiligojus Povilui, visi pasikeisdami padeda mamai slaugyti tėvą.
Jai džiugu, kad vaikai gyvena Lietuvoje – neišsižadėjo savo žemelės, nesiveržė svetur dėl didesnių pinigų. „Mes turtų neužgyvenome, bet kiek užsidirbome savo rankomis, tiek užtenka. Ir ko žmogui daugiau reikia – gražaus ir ilgo gyvenimo“, – išmintingai ištarė O. Ruigienė.
