Priekulėje gyvas Mažosios Lietuvos metraštininkės vardas

Mokslinė konferencija „Ievos Simonaitytės kūrybos naratyvai etnologiniu ir socialiniu aspektu“ – svarbi aktualizuojant jos asmenybės ir kūrybinės raiškos akcentus, puoselėjant kūrėjos atminimą. „Jeigu praėjus 125 metams nuo rašytojos gimimo mes dar renkamės ir kalbame apie ją įvairiais aspektais, vadinasi, ji padarė kažką reikšmingo mūsų kraštui“, – kalbėjo muziejininkė Regina Šiurytė-Šimulienė.

Atspirtis – nuo siuvimo mašinos
Mokslinė konferencija, prasidėjusi Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, kitą dieną tęsėsi Gargždų krašto muziejaus Priekulės I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje. Į plenerinę sesiją susirinko mokslo, kultūros, švietimo darbuotojai ne tik iš Klaipėdos regiono. Jie šildėsi kafija, kurią labai mėgo rašytoja, vaišinosi pagal šišioniškių receptą keptu pyragu. Pakylėtą nuotaiką kūrė Priekulės kultūros centro darbuotoja Jolanta Petraitienė, profesionaliai virpindama smuiką. Konferencijos dalyviai susidomėję klausėsi pranešėjų – muziejininkės R. Šiurytės-Šimulienės ir rašytojos Editos Barauskienės.
„Priekulė I. Simonaitytei – antra svarbiausia vieta po gimtųjų Vanagų“, – atskleidė R. Šiurytė-Šimulienė.
Muziejininkei įstrigo konferencijoje nugirsta frazė, kad jei praėjus 125 metams nuo I. Simonaitytės gimimo vis dar renkamasi ir kalbama apie ją, vadinasi, mūsų kraštui padarė kažką reikšmingo. „Susitinkame kas 5 metai ir kalbame apie rašytoją skirtingais aspektais. Tai liudija jos asmenybės reikšmę, įsirašymą į šio krašto istoriją, Klaipėdos krašto, rajono žmonių atmintį“, – kalbėjo pranešėja.
Pirmą konferencijos dieną Klaipėdoje jos dėmesį patraukė iškalbinga scenos dekoracija – siuvimo mašina, šalia – knygų lentyna, turtingas I. Simonaitytės kūrybinis palikimas. „Siuvimo mašina – pradžios, atspirties taškas. Tai galėjo būti ir pradžia, ir pabaiga, kaip daugelio paprastų šio krašto žmonių. O Ieva atsispyrė – nuo siuvimo mašinos perėjo į kūrybos kelią. Tai pavyksta tik gabiems, talentingiems žmonėms. Čia ir slypi pasikartojančio kalbėjimo apie rašytoją ištakos“, – patikino R. Šiurytė-Šimulienė.

Muziejus saugo klasikės atminimą
Konferencijos dalyviai pranešėjų klausėsi erdvėje, kur I. Simonaitytė praleido 17 savo gyvenimo vasarų. Taigi jie galėjo ne tik pamatyti beveik autentišką jos aplinką, bet ir pajausti praeities dvasią.
Rašytojai nusprendus turėti savo nuolatinę vietą Priekulėje, septintojo dešimtmečio pradžioje buvo pastatytas šis vasarnamis. „Iki tol ji stengėsi atvykti į šį kraštą, bet pokariu giminė buvo išsklidusi. Apsigyvendavo viešbutyje, tačiau norėjo turėti savo vietą. Tas noras persmelkia rašytojos kūrybą: turėti savo – reiškia neišvarys, nes vaikystėje teko patirti išvarymo jausmą“, – kalbėjo R. Šiurytė-Šimulienė.
Rašytoja pati išsirinko vietą gamtos apsuptyje, netoli Vingio parko. Ji norėjo klausytis lakštingalų, matyti gamtą, bet ir nenutolti nuo kultūrinio centro.

Daug sunkumų dėl statybos teko patirti, nors I. Simonaitytė buvo stipri, savarankiška moteris, pati priimanti sprendimus. „Rašytoja buvo prasitarusi, kad po jos mirties namukas išliks atminčiai krašto, kurį taip myli, o jos nelabai apkenčia, bet gal po mirties pasidarys brangi, nes paprastai taip būna, – dėstė muziejininkė. – Pokario situacijos vertė rašytoją gyventi savotiškoje įtampoje su šiuo kraštu.“ Po jos mirties 1979 m. sesuo pastatą, žinodama, kad bus įrengtas muziejus, perdavė tuometei Kultūros ministerijai. Per kelerius metus atlikus rekonstrukcijos darbus, gyvenamąsias patalpas pritaikius muziejui, šis buvo atidarytas 1984 m. Ekspozicija su nežymiais pakitimais išliko iki 2018–2019 m. restauravimo. Pasak R. Šiurytės-Šimulienės, du kartus pertvarkius muziejų, autentiškumas išsaugotas, nors ne viskas likę taip pat, kai I. Simonaitytė išėjo.

Užmarštis rašytojai negresia
Pasak R. Šiurytės-Šimulienės, dauguma muziejaus lankytojų – iš kitų regionų. Neretai tradicinis turistinis maršrutas Klaipėdos rajone baigiasi Drevernoje, užsukant į šį muziejų. Tai rodo, kad I. Simonaitytės vardas gyvas, ypač viduriniosios kartos atmintyje. Pusantrų metų trukusio remonto laikotarpiu čia užsukę lankytojai sukdavo ratus aplinkui. „Ši vieta turi trauką, – pastebėjo muziejininkė. – Mūsų bičiuliai – Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos moksleiviai. Naujausioje mokymo programoje I. Simonaitytės kūrybą nagrinėja aštuntokai, o anksčiau – aukštesniųjų klasių mokiniai. Lituanistai diskutuoja, ar šio muziejaus lankymas negalėtų tapti neatsiejama programos ugdymo dalimi.“
R. Šiurytės-Šimulienės nuomone, turi būti užtikrintas rašytojos vardo gyvavimas, nes keičiantis kartoms jis silpnės. „Reikia ieškoti būdų, kaip pritraukti lankytojus“, – akcentavo ji. Dabar rašytoja įaugusi į vietinių žmonių atmintį, jų būtį ir buitį. Tuo įsitikino bandydama burti skaitytojų klubą.
Pakviestos skaityti „Aukštujų Šimonių likimą“ vyresnio amžiaus priekuliškės nenorėjo imti knygos, bet norėjo dalintis savo prisiminimais apie rašytoją.

Muziejininkės manymu, ateityje muziejaus trauka priklausys ne tik nuo jo veiklos, bet ir Priekulės bendruomenės, Kultūros centro, kur dirbantys gabūs žmonės niekada nepamiršta šio krašto metraštininkės.
Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė patikino, jog pastaraisiais metais bendruomenė tam skiria daug dėmesio. „Mūsų meno mėgėjai koncertuoja įvairiuose regionuose, užsienyje: savo mažą miestelį prie didelio kelio – Priekulę pristatome siedami su rašytoja I. Simonaityte“, – dėstė seniūnė.
D. Bliūdžiuvienė dėkojo už pastebėtas detales, per kurias įdomiau atskleidžiama rašytoja, ir pasiūlė atkreipti dėmesį į Vingio gatvėje, kurioje yra muziejus, augančias liepaites, nes jos turi istoriją. Šios turėjo būti pašalintos, bet nugalėjo kompromisas: pusę nupjovė, o kitas paliko, nes liepos primena laikotarpį, kai I. Simonaitytė čia gyveno ir kūrė. Priekulės skverelyje, šalia paminklo „Šventvakarių Ėvė“, nebe pirmą vasarą žydėjo 100 rožių, kurias labai mėgo rašytoja. Tuo pasirūpino seniūnijos administracija. Šio muziejaus kiemelis taip pat puošiasi rožėmis, kaip ir tuomet, kai čia gyveno I. Simonaitytė. Vienos akcijos metu čia jas sodino ne tik Priekulės, bet ir kitos rajono įstaigos.

Pasivaikščiojimas Ėvės takais
Konferencijoje savo knygą „Kovingoji Ėvė“ pristačiusi priekuliškė Edita Barauskienė, anot R. Šiurytės-Šimulienės, geriausiai liudija, kad I. Simonaitytės atminimas gyvas. Autorė atskleidė, jog užuominą pavadinimui davė prof. hab. dr. Domas Kaunas, susipažinęs su rašytojos archyvu, laiškais. „Išskirtinis jos kovingumas, bet kova už teisybę brangiai atsieina – I. Simonaitytė ne vieną infarktą ir insultą patyrė. Bet jeigu šiame pasaulyje, mūsų aplinkoje yra kažkas tamsaus, užslėpto, tai viena iš rašytojo užduočių tai parodyti, pasakyti žmonėms tiesą. Už tai rašytoja nebuvo mėgstama“, – atskleidė E. Barauskienė.
Ji retoriškai klausė, ar yra daugiau rašytojų, kūrėjų, kurie 1946 m. spalio 12 d. būtų pasirašę memorandumą Lietuvos TSR valdžiai? Šis autentiškas dokumentas pateiktas knygoje „Kovingoji Ėvė“. „Jame išdėstytos visos blogybės, užgulusios Klaipėdos kraštą ir jo žmones. Pilietiška, drąsi I. Simonaitytė gelbėjo žmones, ištremtus į Sibirą. Ji išdrįso pasakyti, kad reikia gelbėti kunigužius. Tomis sąlygomis rašytoja ėjo kovingai nusiteikusi. Ji jau tada kovojo už žmonių teises“, – dėstė E. Barauskienė.

Kiekvienam konferencijos dalyviui buvo įteikta knyga „Kovingoji Ėvė“.
Prof. hab. dr. D. Kaunas, pasveikinęs susirinkusiuosius, pastebėjo, kad renginys gerai apgalvotas ir svarbus. „Reikia skleisti žinią apie I. Simonaitytę ir kitose Baltijos šalyse, ją pristatyti pasauliui. Reikia vesti rašytoją už parankės ir dabar, – vaizdžiai kalbėjo mokslininkas. – I. Simonaitytė – nacionalinis turtas, turime branginti ir dirbti jos labui.“
Rajono Savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė padėkojo organizatoriams už dėmesį literatūros klasikei, garsinusiai šį kraštą, ir palinkėjo pasauliui nešti I. Simonaitytės šviesą.

Priekulės kultūros centro sumanymu konferencijos dalyviams surengta ir patyriminė sesija, kad jie ne tik prisimintų rašytoją iš jos knygų, nagrinėjamų temų, bet pajustų praeities dvasią Vanaguose, kur ji praleido daug laiko, sėmėsi įkvėpimo, kur jos kūrybos ištakos.
Į kelionę palydėjo E. Vicherto teatro aktoriai, pasipuošę Klaipėdos kraštui būdingu aprangos stiliumi, kūrybiškai pasirinkę rašytojos kūrybos tekstus, pritaikę muziką. Įsijungė Klaipėdos šokio teatro šokėjos, Agluonėnų skyriaus moterų ansamblis. Stabtelėjimai menamoje sodybos vietoje Vanaguose, Vanagų kapinėse, Vanagų bažnyčioje. „Per muziką, garsą, vaizdą siekėme sustiprinti pojūčius šio pasivaikščiojimo metu“, – sakė režisierius Donatas Savickis.
Sugrįžę į Priekulę, konferencijos dalyviai klausėsi Donato Bielkausko ir Kristijono Lučinsko muzikinio projekto „Tykumos“, kuriame šie muzikantai panaudojo Klaipėdos krašto folkloro kūrybinį motyvą.

Virginija LAPIENĖ
Autorės ir Katerinos MARCINKEVIČIENĖS
nuotr.