Sukaktuviniams metams – nauja rašytojos Editos Barauskienės knyga

Lietuvos Respublikos Seimas tarp kitų iškilių įvykių minėjimų 2022-uosius paskelbė Mažosios Lietuvos rašytojos, prozininkės Ievos Simonaitytės metais.
„Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“, – taip ji kalbėjo 1923 metų vasario 16 dieną minint Lietuvos valstybės penkerių metų sukaktį ir ką tik po sausio 15-osios sukilimo susivienijus Didžiajai ir Mažajai Lietuvai. Šias jubiliejines sukaktis lydės nauji leidiniai, skirti iškiliems lietuvininkams prisiminti, filmai, konferencijos istorinėms datoms pažymėti bei renginiai, apžvelgiantys šalies vakarinio pakraščio gyventojų kultūrinį paveldą ir išskirtinį jo savitumą.

Jaunimas turi suprasti savo tautos istoriją
Pirmąja kregžde, skelbiančia Ievos Simonaitytės gimimo 125-erių metų sukaktį, turėtume laikyti mūsų rašytojos Editos Barauskienės ką tik pasirodžiusių pasakojimų knygos „Kovingoji Ėvė“ leidimą. Tai dar viena proga išgyventi tą laikotarpį, kaip mūsų išdidi, atviraširdė rašytoja grūmėsi su negandomis nuo pat gimimo iki iškeliavimo į amžinybę, ir kokias pilietines pareigas teko jai prisiimti ginant gimtojo krašto žmones.
Naujoji knyga radosi iš iniciatyvių kultūros žmonių įsipareigojimų pristatyti Ievą Simonaitytę kaip asmenybę būtent šių dienų skaitytojui, pirmiausia mokyklų jaunimui, nes kurį laiką šio krašto metraštininkės, kaip jau įprasta įvardyti, kūryba buvo išbraukta iš literatūros mokyklinių programų. Edita Barauskienė atkakliai teigia, jog tai nusikaltimas prieš visos mūsų tautos istoriją ir ypač Mažosios Lietuvos žmones, kelis šimtmečius kentusius vokiečių priespaudą, po to patyrusius sovietinį genocidą. Jos žodžiais, savo romanuose ir apysakose Ieva Simonaitytė, vaizdingai aprašydama šio krašto žmonių meilę savo istorinei tėvynei, jų kasdieninę buitį, šeimų ir kaimynų tarpusavio santykius, lūkesčius ir nuoskaudas, parodė, kaip buvo sunku šiame krašte išlaikyti lietuviškumą. Vis skatino gentainius nepasiduoti dvasiniam niekinimui ir žeminimui.
Savamokslė pradedanti rašytoja dar 1923-iaisiais, bręstant Klaipėdos sukilimui, Eglaitės vardu per „Prūsų lietuvių balsą“ ragino: „O tu, lietuvi, kurs dar garbės jausmą turi, tverk drąsiau ir su visomis jėgomis prie darbo dėl tėvynės labo. Kovok už mūsų šventą teisybę ir valnybę, kurios mes išsiilgę buvome… Būkim verti mūsų prabočių. Mes nebenorime būti vokiečių vergai, bet valni žmonės. Taigi pirmyn!“ Tuo pačiu ji kreipėsi į jaunimą, primindama, jog „tolimesnė ateitis yra mūsų pačių rankose. Jei mes būsime išsilavinę, tuo pačiu būsime geresni krašto ūkininkai ir piliečiai, mūsų gyvenimas bus lengvesnis ir pažangesnis.“ O ir vėliau, Vokietijoje naciams pradėjus žvanginti ginklais, kovingoji rašytoja kiekvienam svyruojančiam ar nusiteikusiam prieš Lietuvą atkirsdavo, jog Klaipėdos krašto lietuviai privalo išlaikyti savo prigimtinę dvasią ir tautiškumą.
– Šią knygą pirmiausia skiriu jauniems žmonėms, kurie nežino ar mažai girdėjo, koks prieš šimtmečius buvo šis kraštas, kaip čia tvėrėsi Lietuvos valstybė. Eidama rašytojos Ievos Simonaitytės pėdsakais atskirais pasakojimais primenu, kas buvo tie lietuvininkai, pritarę ir rėmę Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, atkakliai priešinęsi nacių įsigalėjimui, kokias kančias jie patyrė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir įsigalėjus sovietinei valdžiai. Rašytoja taipogi skaudžiai išgyveno masinę tautiečių emigraciją į Vakarus, – knygos paskirtį paaiškina E. Barauskienė.
Pirmąsias knygas ji padovanojo mokyklų ir rajonų bib­liotekoms. Kai tik kiek bus pagerintos žmonių bendravimo sąlygos, knygos autorės ir leidėjų laukia suplanuoti susitikimai su skaitytojais.
– Tikiuosi, kad vyresnieji moksleiviai tarp kitos rekomenduojamos edukacinės arba pažintinės literatūros, skaitydami Ievos Simonaitytės kūrybą, daugiau pažins šį kraštą, – įsitikinusi Edita, kartu pabrėždama, jog Donelaitis, Vydūnas, Simonaitytė – tai Mažosios Lietuvos dvasios galiūnai, kurių mokyklose išsižadėti negalima.
Dar 2015-aisiais ji drauge su Mažosios Lietuvos etnografinių regionų mokytojais ir Klaipėdos universiteto dėstytojais kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją, kad Ievos Simonaitytės kūryba nebūtų išbraukta iš mokyklos programų.

Kodėl „Kovingoji Ėvė“?
Sumanymą sudaryti ir išleisti tokią knygą Edita priskiria akademikui prof. Domui Kaunui, pasiūliusiam autorei peržiūrėti stalčiuose sukauptus pasakojimus apie Ievą Simonaitytę ir tekstus jau paruoštam antrajam prieš dvejus metus išleistų paprūsės kronikų „Gyvasis lietuvybės kraujas“ tomui. Tokią idėją entuziastingai sutiko kūrybingas klaipėdietis, „Eglės“ leidyklos vadovas Antanas Stanevičius, tuoj pat ėmęsis jos sudarymo. Per du mėnesius leidinys buvo paruoštas spaudai ir jau 2022-ųjų išvakarėse autorė savo rankose laikė signalinį egzempliorių. Knygos vertę sustiprina ir tai, kad leidėjas reikšmingiausiems Ievos Simonaitytės gyvenimo etapams iliustruoti išskirtines nuotraukas atrinko iš Bernardo Aleknavičiaus, paties leidėjo bei muziejų istorinių fotoarchyvų.
Būtina stabtelti dar prie vieno dalyko. Antrojo pasaulinio karo mūšiams praslinkus per Lietuvą Ieva Simonaitytė susirūpino savo gentainių likimais. Per vargus šiaip taip pasiekusi gimtuosius Aukštujus išgirdo aimanas apie lietuvininkų tremtį, suėmimus, išvarymus, užimtus jų namus, tad grįžusi į Kauną laiškais kreipėsi į aukščiausius šalies asmenis J. V. Paleckį, M. Gedvilą, A. Venclovą, bandydama gelbėti bičiulius ir artimuosius. Iš Sibiro sugrąžinti tik du.
Leidėjo A. Stanevičiaus iniciatyva į knygą pateko retai skelbiamas 1945 metų spalio 12 d. parašytas Ievos Simonaitytės viešas memorandumas Tarybų Lietuvos vyriausybei, kuriame ji detaliai išdėsto gimtajame krašte vykdomas represijas vietinių gyventojų atžvilgiu. Rašytoją stebino, jog vokiečių okupacijos metais skriaudžiami niekuo neprasikaltę lietuvininkai, tikėjęsi, jog karui pasibaigus baigsis ir jų vargai, netrukus susilaukė sovietų valdžios nepagrįstų kaltinimų ir persikėlėlių iš kitur pasityčiojimų: jūs – prūsokai, jūs – vokiečių agentai ir pan.
„Klaipėdiškiai lietuviai nenori būti privilegijuoti, bet jie nesupranta, kodėl jie dar šiandien skriaudžiami, kodėl dar vis neskaitomi lygiateisiais žmonėmis… Kodėl jiems primetama kaltė dėl Hitlerio gaujų siautėjimo po kraštą?“ – piktinosi rašytoja.
Sausio pabaigoje, minint I. Simonaitytės 125-erių gimimo metų sukaktį, su „Kovingąja Ėve“ Seimo narės Ligitos Girskienės iniciatyva susipažino Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Knygos pristatyme nuotoliniu būdu dalyvavo ir pati autorė E. Barauskienė. Apie rašytojos Ievos Simonaitytės gyvenimą ir kūrybinę veiklą pasakojo akademikas profesorius D. Kaunas. Surengta žurnalisto, spaudos fotografo, Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojo B. Aleknavičiaus fotografijų paroda.
Baigiant pokalbį su rašytoja E. Barauskiene, kaip visada, tradicinis žurnalisto klausimas: kuo dar kūrybingoji autorė tikisi pradžiuginti jos kūrybos gerbėjus? Atsakymo laukti ilgai netrunka. Spaudai jau parengta „Gyvas lietuvybės kraujas“ antroji knyga, kuri kada nors išeis „Eglės“ leidykloje nauju pavadinimu „100 metų po vienu stogu“.

Aldona VAREIKIENĖ
Knygos viršelio nuotr.