Šiuolaikiškas žvilgsnis į Klaipėdos krašto metraštininkę

Vofelių kepimo edukaciją surengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus darbuotojai (viduryje I. Skablauskaitė).

A. Šeiko šokio teatro spektakliu pradėtas projektas „Pa/pri/išjausk Ievą Simonaitytę“ vasaros pradžioje tęsėsi dailininkų pleneru ir edukacijomis Priekulės I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje. Jo sumanytojai siekė šiuolaikinėmis ir tradicinėmis meno formomis pristatyti Mažosios Lietuvos metraštininkę, rašytoją, skatinti domėjimąsi šia iškilia asmenybe ir jos kūryba. Pernai ir šiemet suorganizuoti skirtingų formų renginiai, veiklos vietose, menančiose svarbius I. Simonaitytės gyvenimo įvykius, jos aprašomos ir kūriniuose.


Moderniai apie klasikę
I. Simonaitytės metams skirtą projektą „Pa/pri/išjausk Ievą Simonaitytę“ parengė Jono Lankučio viešosios bibliotekos darbuotojos Živilė Markutė-Armalienė ir Neringa Birbalienė. Anot jų, rašytoja stumiama užmarštin – iš mokyklų programos buvo išimta jos kūryba. „O juk Klaipėdos rajone – I. Simonaitytės šaknys, prabėgo dalis gyvenimo. Norėjome atkreipti dėmesį į jos reikšmę mūsų krašto istorijai, garsinti šią asmenybę“, – dėstė projekto sumanytojos.
Jos skaitė, analizavo klasikės kūrybą, atsiminimus apie ją, siekdamos išsiaiškinti, kokia buvo rašytoja, kas šiandien būtų įdomu žmonėms. Atkreipė dėmesį į daugelį detalių, pavyzdžiui, ką valgė rašytoja: ji labai mėgo kafiją, ir, žinoma, vofelius, kuriuos kepė lietuvininkai.
„Chrestomatinę rašytoją vyresnioji karta pažįsta, o jaunimas – nelabai, – kalbėjo Ž. Markutė-Armalienė. – Pagalvojome, jog šios asmenybės reikšmę mūsų kultūros istorijai reikia atskleisti šiuolaikinėmis ir tradicinėmis priemonėmis – padėti iš naujo atrasti rašytoją I. Simonaitytę.“
Vienas projektas – 4 veiklos: A. Šeiko šokio teatro spektaklis „Šiluma“ – Priekulės geležinkelio stotyje, dailininkų pleneras ir edukacijos vaikams bei suaugusiesiems – Priekulės I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje, choro „Cantare“ koncertas – Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje. „Pasirinkome vietas, susijusias su rašytojos gyvenimu ir kūryba, apgalvojome, kur jai buvo gera, o kur – nelabai. Sudėtingas, nepavydėtinas jos gyvenimas buvo“, – sakė Ž. Markutė-Armalienė.

Projekto „Pa/pri/išjausk Ievą Simonaitytę“ sumanytojos Ž. Markutė-Armalienė (dešinėje) ir N. Birbalienė jį įgyvendina I. Simonaitytės metais – skatina domėjimąsi jos asmenybe ir kūryba.

Įkvėpimo – memorialiniame muziejuje
Birželio pradžioje į plenerą Priekulės I. Simonaitytės memorialinio muziejaus kiemelyje rinkosi menininkai iš Gargždų, Veiviržėnų, Klaipėdos, Palangos ir kitų vietovių. Dairėsi tikėdamiesi pastebėti, pajusti įkvepiančią detalę ar asociaciją kūriniui apie I. Simonaitytę. Tai reikšminga vieta rašytojos gyvenime: su didžiausia meile ji statė šį vasarnamį, jame palaimingai vasarojo, kūrė, priėmė svečius. Muziejaus vadovė Jūratė Martinkienė susirinkusiosioms papasakojo apie neseniai restauruotas patalpas, supažindino su eksponatais. Menininkės žvalgėsi kiemelyje, ieškojo, kas likę autentiško. „Savo kūriniuose atskleiskite I. Simonaitytės temą: kaip jaučiate, suprantate, edukacijose taip pat“, – kalbėjo N. Birbalienė, viena iš projekto rengėjų.
Plenero dalyvė gargždiškė menininkė Ina Lukauskaitė kalbėjo patyrusi ne tik gražių niuansų, bet ir nusivylimo dėl per „stiprios“, anot jos, I. Simonaitytės memorialinio muziejaus rekonstrukcijos. Ji apgailestavo, jog nebuvo stengtasi išsaugoti daugiau autentiškumo. I. Lukauskaitę sujaudino žinia, kad tik po remonto autentiškos rašytojos kėdės buvo ištrauktos iš šiukšlyno, ten pat buvo atsidūrusi ir jos skulptūra – biustas. „Tai prasilenkia su muziejaus koncepcija, – neslėpė nusivylimo menininkė. – Džiugina likusi autentiška dalelė išklaipyto takelio, kuriuo vaikščiojo I. Simonaitytė. Mes apsilankėme Priekulės geležinkelio stotyje – ji išlikusi tokia pat, kaip ir I. Simonaitytės gyvenimo laikotarpiu. O juk tai viena svarbiausių jos gyvenimo stotelių.“


Paveikslus eksponuos parodoje Gargžduose
Į plenerą I. Lukauskaitė atvyko turėdama viziją: I. Simonaitytės temą savo kūrinyje atskleis mišria technika – tapyba ir fotokoliažu. „Panaudosiu autentiškos muziejaus sienos, senos baltuojančios obels vaizdus bei autentišką aštuoniolikmetės rašytojos portretą. Tokios mes nepažinojome – noriu parodyti, kokia ji graži buvo jaunystėje, – atskleidė sumanymą menininkė. – Rašytoja pakrikštyta Ėve – tai palindrominis vardas, kuris ir į dešinę, ir į kairę skaitomas vienodai. Mano kūrinys – „Ėvė gyvenimo palindromas“.
Klaipėdiškė grafikė Rima Baukaitė įsijungė į šį projektą, nes ją sudomino medžiaga. „I. Simonaitytė unikali asmenybė, įdomi jos praeitis. Muziejuje pamatėme rašytojos indus, maldaknyges, sukneles, jų modelius – visa tai iš mūsų tėvų gyvenimo laikotarpio. Tai buvo matyta, liesta, – dėstė R. Baukaitė. – I. Simonaitytė buvo stiprus žmogus, turėjo tvirtą „stuburą“, ir tai padėjo atsilaikyti sudėtingame gyvenime. Yra ko iš jos pasimokyti.“
Iš pagarbos rašytojai menininkė žadėjo kurti rimtą kūrinį.
Veiviržėniškė Valdonija Karaliūnienė sakė tapys simbolinę kompoziciją, atspindinčią I. Simonaitytės kūrybinį lauką.
Plenero dalyviai ne tik muziejuje ieškojo įkvėpimo, bet ir klaidžiojo Vingio parke, žvalgėsi Priekulės geležinkelio stotyje. Laiko jie turėjo – savo paveikslus eksponuos parodoje birželio 30 d. J. Lankučio viešojoje bibliotekoje.


Ir piešė, ir skanavo vofelius
Parodoje bus eksponuojami ir plenero metu vykusių edukacijų vaikams ir suaugusiesiems darbai. Iš pradžių susirinko būrelis vaikų, su kuriais dirbo edukatorė dailininkė Aurelija Valutytė-Slavinskienė, „Aureart tapybos studijos“ vadovė. Mažuosius menininkus ji apgaubė savo dėmesiu. „Vaikai susirinko susipažinti su I. Simonaityte, jos aplinka. Prisiminsime jos vaikystę – rašytojai teko žąsis ganyti. Gal piešinys gims pažvelgus į šį namą-muziejų, kur ji praleido dalį savo gyvenimo, – kalbėjo edukatorė. – Bandydami įvairią techniką – pastelę, akrilą, karpymą, popieriaus klijavimą, kursime vaizdus, susijusius su rašytojos gyvenimu. Bandysime pažinti spalvas, su jomis susidraugauti.“
Kulinarinio paveldo – vofelių kepimo senovine krosnele edukaciją surengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus darbuotojai. Jie taip pat vaišino kafija, kokią mėgo I. Simonaitytė. Edukacijai vadovavo H. Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė. „Esu prigimtinė etnologė, labai domiuosi šiuo kraštu, jį myliu, o I. Simonaitytė – mano renginių atrama: tekstų, papročių, praeities – to, ką reikia žinoti gyvenantiems ir atvykstantiems į šį kraštą, semiuosi iš šios rašytojos kūrybos.“
Renginio dalyviai turėjo galimybę stebėti, kaip užkuriama vofelių kepimo krosnelė, kaip senoje vofelinėje pagal seną receptą kepami, vartomi vofeliai, ir juos skanauti su kafija. I. Skablauskaitė pasakojo, kad tada, kai žemaičiai pusryčiams valgė košę, lietuvininkai gėrė kafiją užkąsdami sumuštiniais. „Autobiografinėje knygoje „O buvo taip“ I. Simonaitytė rašė, kad jai, mažai mergelikei, atėjus pas tantę (tetą), ši į lėkštę įpylė kafijos, o ne sriubos. Nepatiko, nes, ko gero, per mažai pieno buvo. Cikorijų kava vaišino, bet gali būti gilių, miežių ar pupelių, kurią su daug grietinėlės ypač mėgo rašytoja“, – dėstė I. Skab­lauskaitė.


Vanagų bažnyčioje prisiminta Didžioji Ieva
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia – I. Simonaitytės maldos, konfirmacijos vieta. Būsimai rašytojai šios bažnyčios varpai ir vargonai buvo vienintelė galimybė bent svajonėse išsiveržti iš sunkios ir varganos kaimo buities ir prisiliesti prie didžiųjų kultūros versmių, kuriuos tada tik nujautė esant. I. Simonaitytė, tapusi žymia rašytoja, rūpinosi 1909 m. pastatyta Vanagų bažnyčia. 1977 m. ji įkalbėjo savo jaunystės dienų bičiulį Ernstą Shumaną surasti kvalifikuotą meistrą vargonams suremontuoti. Ji finansavo darbus, ir senieji vargonai atgijo.
Praėjusį šeštadienį Vanagų bažnyčioje įspūdingai liejosi Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro choro „Cantare“ atliekami kūriniai – projektui parengtas specialus repertuaras. Koncertą praturtino vedėjo Domininko Malajevo jautriai perteiktos ištraukos apie rašytoją.
„I. Simonaitytė mėgo liuteroniškas giesmes, bet jai patiko ir aukšto meninio lygio koncertai“, – kalbėjo Ž. Markutė-Armalienė. „Cantare“ choro vadovas Ramūnas Baršauskas, atsakingas už šį projektą, atskleidė, jog repertuarą siejo su šia vietove – skambėjo liuteroniškos dvasios kūriniai, lietuvininkų dainos, kaip antai „Prie marių vandenų“, nes taip netoli yra Kuršių marios. „I. Simonaitytė brangino, puoselėjo lietuvybę, todėl repertuaro pagrindas – lietuviškumas“, – dėstė R. Baršauskas.
Vieną kūrinį su „Cantare“ atliko Vanagų parapijos kunigas Remigijus Šemeklis. „Tai buvo siejama su tuo, jog kadaise ten kunigavo rašytojos mylimas kunigas Bleiveisas, labai daug padėjęs jai“, – atskleidė Ž. Markutė-Armalienė.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *