Atsakomybės našta grūdino socialinę darbuotoją
„Reikia būti stipriam, empatiškam, mėgti darbą ir gerbti žmones“, – savo karjeros sėkmės receptą atskleidė Stanislava Grykšienė, 30 metų paskyrusi socialiniam darbui Vėžaičių seniūnijoje, Klaipėdos rajone. Pernai gruodį ji atsisveikino ir išėjo užtarnauto poilsio. Pastangas, sunkumus ir džiaugsmo akimirkas ilgametei darbuotojai primena padėkos, kiti apdovanojimai.
Pasirinko naują profesiją
Atkūrus nepriklausomybę, Klaipėdos rajono savivaldybėje pradėjo kurtis Socialinės paramos skyrius, seniūnijose atsirado nauja pareigybė – socialinio darbo specialisto. Buhalterės išsilavinimą turėjusi S. Grykšienė, keliolika metų dirbusi eksperimentiniame ūkyje, tuo metu ruošėsi keisti darbą. Atsakingai, pareigingai vėžaitiškei pasiūlė įsidarbinti socialine darbuotoja ir ji sutiko. „Mane traukė, nes buvau dirbusi su žmonėmis, sekėsi bendrauti, jiems padėti“, – atskleidė pašnekovė.
Ji pasirinko naują, nežinomą profesiją, kurią žinojo tik iš užsienietiškų kino filmų. Tada nebuvo rekomendacijų, taisyklių – dirbti teko intuityviai. Dar tik formavosi socialinio darbo studijų programos. Šio mokslo diplomo S. Grykšienė neįgijo, bet kvalifikaciją kėlė seminaruose, kursuose. „Savivaldybėje pasitarimuose aptardavome įvairias situacijas, dalindavomės patirtimi, kokius sprendimus priimdavome, – dėstė pašnekoė. – Dirbo stiprūs specialistai – skyriaus vedėjos Dalija Šeporaitienė, Dalia Gumuliauskienė, specialistė Jolanta Papievienė. Šios padėjo, palaikė, konsultavo.“
Vėžaičių seniūnija buvo viena iš trijų didžiausių Klaipėdos rajone. „Man palengvino tai, kad aš pažinojau daugelį gyventojų“, – prisiminė S. Grykšienė.
Ne džiaugsmu dalintis ėjo
„Sunku buvo ir darbo pradžioje, ir pabaigoje, – neslėpė pašnekovė. – Iš pradžių –nežinomybė, visai nauja sritis, specifinis darbas.“ Ji neapsiribojo pareigybės nuostatuose numatyta veikla – stengėsi nuoširdžiai padėti besikreipiantiesiems. Darbo valandų neužteko – žmonės skambindavo vėlai vakare, barbendavo į langą savaitgaliais. Ir, anot pašnekovės, nė vienas neliko alkanas ar sušalęs.
Ne džiaugsmu dalintis žmogus ėjo pas socialinę darbuotoją, o nuliūdęs dėl artimo netekties, skyrybų, prispaustas antstolių, nusiminęs, kad neturi darbo, supykęs ant kaimyno, įniršęs ant viso pasaulio. Kiekviena situacija skirtinga. „Reikėjo išmokti išklausyti žmones, įsigilinti ir nuspręsti, ką daryti, – kalbėjo S. Grykšienė. – Neretai išsikalbėjęs gyventojas nusiramindavo ir pats priimdavo racionalų sprendimą. Aš pati daug išmokau bendraudama su žmonėmis.“
Pagalba kitiems – kasdienis ir atsakingas darbas. Iširus ūkiams, bendrovėms, atsirado bedarbių –žmonės nebeturėjo ne tik pajamų, bet ir kur kreiptis dėl savo bėdų. Tačiau S. Grykšienė pastebėjo, kad dalis nebenorėjo įsidarbinti – įsigudrino gyventi iš pašalpų ir nelegalaus darbo. Tai piktino ją: kodėl nori iš valstybės gauti pats nieko neduodamas?
Skaudino į alkoholio liūną įklimpusios mamos, apleidusios savo vaikus. Ne viena riziką patirianti šeima buvo Vėžaičių seniūnijoje. Niekada nepamirš, kai iš troboje gyvenusių dviejų šeimų – nesaugios aplinkos teko paimti 5 vaikus ir nuvežti į globos grupę. „Įsikibę į ranką prašė jų nepalikti namuose, – prisiminė S. Grykšienė. – Padėjome šeimoms, kad prasikaltusių vaikų neišsiųstų į socializacijos centrą – juk augo prastose sąlygose. Ir užaugo geri, dori – sveikinasi, sujaudina socialiniuose tinkluose parašę gražius komentarus, nors tiek kartų reikėjo lankytis jų namuose.“
Linkėjo gerbti žmones
Socialinė darbuotoja stengėsi ne tik padėti, bet ir skatino žmogų keistis, kabintis į gyvenimą. Nesigaili savo rūpesčio du kartus atstatyti sudegusią daugiavaikių šeimų trobą, nors trečią kartą ši visai supleškėjo.
Ne vien žmonėmis rūpinosi – ir jų keturkojais ar dvikojais augintiniais. Išvežus į ligoninę susirgusį vienišą gyventoją, kaimynai skambindavo, kad kaukia paliktas šunelis ar miaukia katinas. „Kartą gyvūnų gerove besirūpinantys specialistai varė iš proto, kad pasirūpinčiau avių banda, kurios nepajėgė prižiūrėti neįgalus, savarankiškumo stokojantis vyras, – atskleidė S. Grykšienė. – Ir nepalikau jų likimo valiai – nuvežiau šieno rulonų, druskos. Padėjo vyras – šeima mane santūriai palaikė.“
Per pastaruosius porą metų – dar kitokie išbandymai. Pandemija sujaukė žmonių gyvenimą, juos izoliavo net nuo artimųjų – reikėjo pagalbos. Pernai iš karo niokojamos Ukrainos į Vėžaičius atvyko daugiau nei 70 ukrainiečių. „Daug padėti jiems reikėjo, kilo sunkumų, bet tai nuoširdūs, geranoriški žmonės, kaip ir juos priėmę mūsų gyventojai“, – sakė pašnekovė.
Vėžaitiškė S. Grykšienė patenkinta tuo, ką savo profesinėje veikloje darė 30 metų. Ir jos darbo vietą užimsiančiam darbuotojui palinkėjo mėgti savo darbą ne tik iš pareigos, gerbti žmones, priimti kiekvieną su jo bėdomis, negaliomis ir padėti.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
